Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad jis ne įprastų tuščiai filosofuoti, o viską patikrintų ir ištirtų remdamasis tikrais faktais?
Atsakymas: Tokį požiūrį į gyvenimą reikia ugdyti savo pačių pavyzdžiu. Vaikas linkęs tikėti tuo, ką sako suaugęs žmogus. Tačiau reikia išmokinti jį viską patikrinti – tai labai svarbu.
Reikia jam paaiškinti: „Jei aš kažką tau pasakiau – kaip gali būti tikras, kad teisingai mane išgirdai? Ar tu įsitikinęs, kad aš tai žinau ir teisingai tau pasakoju? Juk suaugusieji taip pat klysta! Tu privalai pats viską patikrinti ir tuo remdamasis judėti toliau.“
Jūs galite paklausti, kaip jis užaugs, jei netikės auklėtoju? Tačiau vaikas turi mumis tikėti tik tiek, kad priimtų pasiūlymą, kuris jam pateikiamas. O atskirti, kas teisinga, o kas ne, – jis privalo pats. Jis turi tikėti tik tuo, jog verta atlikti šį pratimą, o sprendimus daryti pats.
Reikia išmokinti vaiką ieškoti atsakymų ir remtis savo gyvenimiškąja patirtimi. Kitaip jis įpras viską priimti nesusimąstydamas ir tikės, kad laikraščiuose parašyta besąlygiška tiesa.
Mes skaitydami laikraščius, visa, kas parašyta, įpratę priimti kaip faktą –  mus vaikystėje išmokė spausdintą žodį laikyti aukščiau savęs. Jei pažvelgtume giliau, suvoktume, kad viskas padiktuota paprasčiausia nauda ir parašyta pagal užsakymą. O mes viską priimame kaip tiesą ir geriame iš to šaltinio. Argi to reikia mokinti vaiką?
Reikia jį išmokinti kritiškiausio požiūrio į viską, kas vyksta gyvenime, kad netikėtų jokiu žodžiu. Pirmiausia jis turi viską patikrinti! Jis turi priimti to, kuris laikomas „specialistu“, nuomonę, tačiau tik tam, kad pats žengtų žingsnį pirmyn.
Visur reikia vadovautis principu: spręsti tik iš akivaizdžių faktų – kaip pasakyta: „Teisėjas neturi nieko daugiau, negu mato jo akys”.
Vaikams būdingas polinkis fantazuoti – tačiau reikia išmokinti juos tą fantaziją pasitikrinti. Puiku, kad vaikas turi lakią fantaziją, tačiau jis turi remtis tikrais įrodymais.
Vienintelė išimtis – tai, kas priskiriama mūzai, menui. Kultūra nepriskiriama mokslui, ten nėra tokių ribojimų ir galima dirbti tik su vaizduote. Tačiau tai nesusiję su gyvenimiškais principais.
Kultūra yra aukščiau žinojimo, sąmonės, nes išplaukia iš aukštesnio – iš Kūrėjo ieškojimo. Todėl menas turi būti atskirtas nuo egoistinio noro.

Iš 2011 m. sausio 09 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auklėjimas, o ne profesinis lavinimas

Nuo gimimo – šviesos keliu

Mokyti remiantis tiesa

Klausimas: Mes kovojame su egoizmu žmogiškuoju lygmeniu. O kaip elgtis su negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygio norais?
Atsakymas: Pagal būtinumo principą. Imti tiek, kiek reikia. Visa kita tik trukdo. Pasakyta: „Kuo daugiau turto, tuo daugiau nerimo.“ Jeigu tobulėji žmogiškojoje pakopoje, tai likusioms pakopoms jėgų tau lieka tik būtiniausioms reikmėms. Pavyzdžiui, kai kurie laiko namuose šunį. Rytais jis garsiai loja, reikalaudamas išvesti jį pasivaikščioti. Ir štai jie eina kartu: šeimininkas ir šuo su pavadėliu. Aš vaikštau su savo „šunimi“ viduje, o jo šuo — išorėje. Ir iš tikrųjų, šis „gyvūnas“ reikalauja priežiūros. Aš jį maitinu, išvedu pasivaikščioti, maudau, guldau miegoti, darau kas būtina — kad tik jis leistų man dirbti dvasiškai.
Toks sveikas požiūris labai palengvina gyvenimą. Materialiąją egzistenciją reikia įsprausti į paprastus „mechaninius“ rėmus, pajungti sistemos reikmėms tarsi krumpliaratį laikrodžio mechanizme. Aš privalau susigyventi su visais, palaikyti tam tikrą materialinę pusiausvyrą šeimoje, darbe ir t. t., o pagrindines jėgas skirti svarbiausiam.

Iš 2011 m. sausio 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvuliams namuose ne vieta

Iki pasaulio – per teisingą atstumą

Kur tavo protas ir širdis?

Klausimas: Stebėdamas žmonijos gyvenimą visiškai nematau jokios valios laisvės: kažkas nulėmė mūsų pradinę ir galutinę būsenas, o mes tik bėgame nuo starto iki finišo. Kur gi mūsų laisvė?
Atsakymas: Tai visiškai teisinga. Mes negalime rinktis nei pačių kūrinijos būsenų: 1−2−3 (startas − keitimasis − finišas), nei mūsų vystymosi etapų nuo 1-osios iki 3-iosios būsenos — juk viskas jau iš anksto nuspręsta.
Gimiau su užprogramuotomis savybėmis ir privalau realizuoti manyje esančią programą — neištaisytas aš turiu pasiekti Galutinį išsitaisymą (Gmar Tikun). Ir yra aišku, koks aš neišsitaisęs, koks turiu tapti išsitaisęs, netgi visas mano taisymosi kelias aprašytas žingsnis po žingsnio.
Jeigu šis kelias man tampa aiškus, tai suprantu, kaip griežtai viskas susiję, − tarsi variklyje, kuriame visos dalys juda nuosekliai.
,,Tora“ kilusi iš žodžio ,,instrukcija“ (oraa), t. y. tau duodami tikslūs nurodymai ir nelieka jokio laisvės − išskyrus viena! Arba tu trokšti visa tai atlikti savo gera valia, pasirinkdamas pats, arba tave privers. Dabar spręsk − ar eisi savo noru, ar tave muš, kol nepanorėsi eiti.
Pasirinkimo esmė ne ta, kad išvengi kančių. Kai renkiesi eiti pirmyn savo noru, tu eini suvokimo link, vystaisi, susipažįsti su dvasingumo didybe, atskleisdamas dvasinį pasaulį kaip kažką be galo pakilaus.
Tas taškas tavyje, kuris pasirenka norįs atverti dvasinį pasaulį, pakildamas virš tavo materialinio, egoistinio noro, ir vadinasi tavuoju ,,Aš“.
Ne tavo jėgoms išvengti šios būsenos, tačiau tu pats renkiesi, kaip ją pasiekti.

Iš 2011 m.  sausio 7 d. pamokos pagal straipsnį ,,Valios laisvė”

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėlionė iš 613 vienos sielos dalių

Nori spręsti pats?

Laisvė – tiktai aukščiau noro