Priartėti prie kitų – reiškia priartinti sau jų norus ir mintis, kad pajaustum jų norus lyg savo vaikų. Štai toks svarbus man turi tapti visas pasaulis, tarsi visi būtų mano giminės.
Vėliau vis labiau jaučiu šį „giminišką” ryšį, kol nepajaučiu, kad tai mano paties dalys ir net ne dalys – apskritai aš pats! Tai vien psichologinė problema.
Artėdamas prie jų jaučiu jėgą, kuri užpildo erdvę tarp mūsų – ten atsiveria Kūrėjas. Kuo daugiau man rūpės kiekvienas žmogus pasaulyje – tuo artimesnis tapsiu Kūrėjui ir tuo daugiau turėsiu galimybių Jį atskleisti.
O jeigu aš atstumiu kitus ir galimybę priartėti prie jų, apsupdamas save egoistiniais interesais, tai šitaip uždarau nuo savęs ir nuo kitų Kūrėją, gerovę ir gėrį, sukeldamas blogį ir kančias pasaulyje.
Jei nepradėsime naudoti kabalos mokslo, tai žmonija ims tolti tarpusavyje: ir žmonės, ir ištisos šalys. Tada virš mūsų susitelks daug didesnė nei dabar tamsa.
Kūrėjas vis labiau tols nuo mūsų, ir kai Jis kildamas pasieks kritinę ribą, tada ir prasidės pasaulinis karas. Viskas priklauso tik nuo šios Aukščiausios jėgos priartėjimo ar nutolimo: taip ji sukelia visus sprogimus, katastrofas, epidemijas, karus – pasaulinius taip pat.
Kol kas esame tiesiog „tremtyje” (praradę Kūrėjo pojūtį). Jis gana arti mūsų ir tyčia dar labiau artinasi, idant atvertų mums globalų pasaulio ryšį. Kol nevėlu turime suprasti, esą atsakingi už tai, kad skleistume šias žinias visiems. Ir čia viskas priklauso nuo mūsų noro.

Iš 2011m. sausio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrasis altruizmas ir pagalba artimui

Tai ne šiaip sau žaidimas

Apie meilę ir neapykantą