Klausimas: Po poros dienų atvažiuosiu į kongresą ir sutiksiu ten žmonių, kurių niekada nemačiau, kalbančių kitomis kalbomis, kitų kultūrų atstovų. Ką aš turiu jiems duoti ir ką turiu iš jų gauti, kad nepaleisčiau į dvasinį pasaulį vedančio siūliuko?
Atsakymas: Reikia vienas kitą palaikyti – perteikti supratimą, kad jei mes įkvėpsime vienas kitą, tai pasieksime tikslą. Nereikia pasikliauti Kūrėju, kažkokiu „geru Dievu“. Matome, kad visas pasaulis Jo šaukiasi – ir kam tai padėjo? Gali kreiptis tik į grupę. O kai kreipsiesi į ją ir panorėsi atskleisti tarp jūsų esančią meilę ir sąjungą – tai ir reikš, kad atskleidei Kūrėją. „Šventovė“ – tai bendras kli, bendra grupės, tautos arba viso pasaulio siela – tai mūsų sąjunga. Nėra Kūrėjo be kūrinių. Jis vadinamas Kūrėju (Borė) todėl, kad tu Jį atskleidi („ateik ir pamatysi“ – „bo-rė“) bendrame integraliame, sujungtame kli (nore). Su tokiu ketinimu aš ateinu į grupę ar atvažiuoju į kongresą ir noriu visiems pasakyti: „Vyrai, mes norime atskleisti Kūrėją? Tai kur gi galime Jį pamatyti? Kur mūsų sąjunga?! Kaip kiekvienas iš mūsų įkvepia kitus ir kaip jį įkvepia mūsų jungimasis tarpusavyje – Kūrėjas, dvasingumas? Ar gali kiekvienas gauti tokios jėgos iš mūsų bendros sąjungos, kad sustiprėtų ir vėl jungtųsi į jį dar stipriau!?“ Tai ir reikš, kad turime ryšį su Kūrėju. Kūrėjas – tai mūsų bendra, vienijanti jėga!
Tarkime, mūsų yra 10, ir kiekvienas turime po 100 kg jėgos. Manote, kad mūsų bendrą jėgą sudarys 100 x 10, t. y. 1 000 kilogramų? Ne, dėl to, kad mes visi susivienijome ir atsisakėme savo ego, norėdami suartėti ir susijungti, vietoje tūkstančio kilogramų gavome milijoną! Juk dirbome prieš egoizmą, prieš neapykantą kitiems ir pasiekėme meilę visiems, – turėjo kažkaip pasireikšti šios pastangos? Mes ne šiaip sau sudėjome šiuos kilogramus ir susumavome. Juk kiek reikėjo stengtis, norint šito pasiekti.
Tarkime, renkame pinigus kokiai nors bendrai platinimo akcijai. Aš ne šiaip sau metu pinigus į bendrą katilą – aš dirbu prieš savo ego, įvairius išskaičiavimus. Jeigu aš tiesiog išleisčiau šiuos pinigus, tai net nepastebėčiau. Bet aš negaliu prisiversti sumokėti grupei, bendram reikalui… Tik ne tai! Aš pasiruošęs juos sudeginti, iššvaistyti taip, kad ryt neatsiminsiu kam, bet žinosiu, kad vis gi padariau kažką savo malonumui. O kai duodu pinigų grupei – tai kainuoja man 100 kartų daugiau, tarytum duočiau ne 500, o 50 000! Tiek reikia pastangų. Todėl, jeigu sąjunga sudaryta abipusio atidavimo, Kūrėjo atskleidimo tikslu, tai joje atskleidžiu milžiniškas jėgas. Tai ne šiaip „susimesti“ į bendrą kasą – šioje kasoje be mūsų indėlio yra dar vienas, papildomas, vienijantis komponentas. Yra dar vienas toks „bonusas“, sąskaitos „priedas“, kurio galia milijardus kartų didesnė už pačią indėlių sumą. Tai ta jėga, kurią kiekvienas gauna iš grupės – juk ją gauna visi, ir ji nemažėja! Mes ir renkamės į kongresus bei kitus susitikimus, norėdami išgauti šį bendrą, vienijantį komponentą. Kiekvienas jį gauna sau – savo ištaisymui.

Iš 2011 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinė grupė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Kongresas priartina mus prie Kūrėjo

Klausimas: Kaip mums didinti vienybės poreikį?
Atsakymas: Žmogus nieko nedaro šiaip sau,viskas tik iš būtinybės.
Turėtume užduoti sau klausimą, aiškiai priešais save nupiešti paveikslą: „Kur atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį? Kada jį atskleidžiame? Kame jį atskleidžiame? Kas yra Kūrėjas?”
Jeigu jūs atsakysite į šiuos klausimus, tai suvoksite, jog vidinis ryšys tarp mūsų ir yra vieninga siela, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, tai bendroji gamtos jėga, kuri jau dabar visus mus kartu veja susijungti, o mes priešinamės jai.
Visi žmonės pasaulyje taip jaučia. Pažiūrėkite, kokia priklausomybė, kas vyksta pasaulyje, kokie nenusakomi, netikėti gamtos reiškiniai. Ir visa tai, kad priverstų mus susimąstyti, suartėti, atsakyti į klausimą: „Ką gi turime daryti?”
Vis daugiau žmonių pasaulyje klausia: „Kodėl tai vyksta?” Galų gale šis „kodėl?” atves mus prie teisingo atsakymo: kad mes netapatūs gamtai, kad esame jos priešingi elementai.
Jeigu pajausime tai, jeigu nupiešime sau aiškų paveikslą, ir jis nuolatos bus priešais mus, jeigu kalbėsime apie tai, jeigu aiškinsimės vis daugiau jo aspektų, detalių, priklausomybių, tai palaipsniui įsijungsime į jį. Šis paveikslas gyvens tavyje, tu reikalausi, kad jis realizuotųsi tavyje.
Šis siekis,  kad jis realizuotųsi tavyje, šis vidinis ryšys tarp visų mūsų ir yra bendros sielos atvėrimas.
Pajutusio šį poreikį žmogaus siekis ir yra vadinamas „MAN”, kuris iššauks grąžinančią į šaltinį Šviesą (or makif).
Jeigu negalime sau teisingai pavaizduoti pasaulio sistemos kaip vientisos, uždaros, integralios schemos, kurioje visi esame mažais elementais, visiškai tarpusavyje susietais dantratukais, jeigu tai tavyje neatskleista ir neišreikšta visiškai aiškiai, kad yra būtent šitaip, tai, žinoma, susijungimo klausimas atrodo tik teorinis ir apskritai skamba kvailai, „pionieriškai”.
O šitai juk turi būti pajausta iš būtinybės, kitaip nepasiekiame tikslo, kitaip viskas veltui.
Mums paprasčiausiai būtina šiandien pasaulyje matyti šį paveikslą, kadangi pasaulis nesikeičia. Mes matome Aukščiausiąjį pasaulį ir mums atrodo, kad tai kažkas atskirta nuo mūsų pasaulio. Tačiau tai nėra atskirta! Tai giliau viduje esanti jo dalis – ten, kur mes visi sujungti tarpusavyje. Pirmajame ekrane (kaip kompiuteryje) mes išsklaidyti ir tu matai mūsų pasaulį. Giliau viduje esančiame ekrane tu jau matai mus tarpusavy susijungusius ir taip toliau – visus vis giliau viduje esančius ekranus.
Todėl ir dabar turime įsivaizduoti, kad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrime į pasaulį. Jeigu iš tikro įsivaizduojame šį paveikslą ir norime nuo pirmojo ekrano pereiti prie antrojo – tai ir yra MAN kėlimas. Tai ir yra siekis judėti pirmyn. Tai ir yra tas judėjimas, kuris iš to antrojo ekrano pažadina man atsakomąjį, pritraukiantį ir ištaisantį spinduliavimą. Štai taip viskas vyksta.

Iš 2010 m. sausio 14 d. pokalbio per bendras vaišes

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Vienybė per meilę arba neapykantą

Klausimas: Matematikoje studijuojant sistemą su keliais nežinomaisiais fiksuojami visi parametrai paliekant tik vieną nežinomąjį.
Vidiniame dvasiniame darbe dažnai kyla lygiai toks pats pojūtis tarsi turėtum daug krypčių: požiūrį į tikrovę, į grupę, į Kūrėją – per daug „nežinomųjų“ ir tai sukelia painiavą.
Ar galima naudotis tuo pačiu principu kaip matematikoje ir kol kas paisyti tik santykio su grupe?
Atsakymas: Dvasiniame darbe viskas daug paprasčiau. Visą tą begalybę kintančiųjų parametrų reikia susieti su vienu Šaltiniu ir įsijungti į jį. O visi šie tūkstančiai parametrų tegu keičiasi, tu lieki įsijungęs į Kūrėją − vienintelę šių begalinių pokyčių priežastį.
Jeigu dabar bandysi „užšaldyti“ tikrovę ir susieti viską kaip nejudančius, tai argi tokia dvasinio darbo prasmė, argi toks jo tikslas? Kad krapštytumeisi ir aiškintumeisi, kas vyksta materialaus pasaulio lygmenyje? Kam to reikia?
Viena, ko man reikia − tai iš begalybės kintamųjų turiu nedelsdamas užmegzti ryšį su aukštesniąja pakopa, su Kūrėju ir įsikibti į Jį. O aplink mane tegu dar labiau viskas keičiasi, tegu šis pasaulis „verda“ – aš virš viso šito privalau vis stipriau už Jo laikytis, kad visos šios permainos tik dar labiau sutvirtintų šį ryšį!
Daugiau man nieko nereikia! Man nereikia aiškintis šių pokyčių. Tą akimirką, kai prisitvirtinsiu prie Kūrėjo, įgysiu visus jausmus ir protą, atskleisiu visų vykstančių pokyčių tikslą. Tai kam iš anksto juose kapstytis?
Todėl mūsų pasaulio mokslai išgyvena krizę, juk jie eina neteisinga kryptimi. Kam švaistome jėgas? Kad atrastume kažkokias daleles, kurių yra nesibaigianti daugybė? Ir kuo toliau vystomės, tuo labiau painiojamės.
Dabar atrasime kokią nors naują elementariąją dalelę, kurios trūko ir suprasime, kad ją galima suskaldyti dar į tūkstantį dalelių ir taip be galo. Tai tėra smalsumas, nors galiausiai bet kuri paieška − tai aukštesniosios pakopos, Kūrėjo paieška.
Tačiau jeigu norime eiti teisingu keliu, turime ieškoti visko to, kas vyksta priežasčių. O tai reiškia, jog reikia prasiveržti į aukštesniąją pakopą. Todėl niekada nesikoncentruoju į tai, kas vyksta mūsų pasaulyje: aš privalau daryti tik tai, kas jungia mane su Kūrėju − per grupę, kokius nors materialius veiksmus, bet tik šia kryptimi.
O šio pasaulio plotmėje niekada neatskleisime nieko aukštesnio. Juk mūsų turimi tyrimo instrumentai tėra žemiškas, gyvūninis protas. Iš gyvūninio lygmens aukštumų tyrinėjame negyvąjį ir augalinį lygmenis.

Iš 2011 m. sausio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tiria visi mokslai?

Dvasinis mikroskopas

Kur mus nuves kolaideris?

Klausimas: Kodėl kabalistai nepranašauja ateities?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -72“

„Klausk kabalisto -71“

„Klausk kabalisto -70“