Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kaip mums didinti vienybės poreikį?
Atsakymas: Žmogus nieko nedaro šiaip sau,viskas tik iš būtinybės.
Turėtume užduoti sau klausimą, aiškiai priešais save nupiešti paveikslą: „Kur atskleidžiame Aukštesnįjį pasaulį? Kada jį atskleidžiame? Kame jį atskleidžiame? Kas yra Kūrėjas?”
Jeigu jūs atsakysite į šiuos klausimus, tai suvoksite, jog vidinis ryšys tarp mūsų ir yra vieninga siela, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas, tai bendroji gamtos jėga, kuri jau dabar visus mus kartu veja susijungti, o mes priešinamės jai.
Visi žmonės pasaulyje taip jaučia. Pažiūrėkite, kokia priklausomybė, kas vyksta pasaulyje, kokie nenusakomi, netikėti gamtos reiškiniai. Ir visa tai, kad priverstų mus susimąstyti, suartėti, atsakyti į klausimą: „Ką gi turime daryti?”
Vis daugiau žmonių pasaulyje klausia: „Kodėl tai vyksta?” Galų gale šis „kodėl?” atves mus prie teisingo atsakymo: kad mes netapatūs gamtai, kad esame jos priešingi elementai.
Jeigu pajausime tai, jeigu nupiešime sau aiškų paveikslą, ir jis nuolatos bus priešais mus, jeigu kalbėsime apie tai, jeigu aiškinsimės vis daugiau jo aspektų, detalių, priklausomybių, tai palaipsniui įsijungsime į jį. Šis paveikslas gyvens tavyje, tu reikalausi, kad jis realizuotųsi tavyje.
Šis siekis,  kad jis realizuotųsi tavyje, šis vidinis ryšys tarp visų mūsų ir yra bendros sielos atvėrimas.
Pajutusio šį poreikį žmogaus siekis ir yra vadinamas „MAN”, kuris iššauks grąžinančią į šaltinį Šviesą (or makif).
Jeigu negalime sau teisingai pavaizduoti pasaulio sistemos kaip vientisos, uždaros, integralios schemos, kurioje visi esame mažais elementais, visiškai tarpusavyje susietais dantratukais, jeigu tai tavyje neatskleista ir neišreikšta visiškai aiškiai, kad yra būtent šitaip, tai, žinoma, susijungimo klausimas atrodo tik teorinis ir apskritai skamba kvailai, „pionieriškai”.
O šitai juk turi būti pajausta iš būtinybės, kitaip nepasiekiame tikslo, kitaip viskas veltui.
Mums paprasčiausiai būtina šiandien pasaulyje matyti šį paveikslą, kadangi pasaulis nesikeičia. Mes matome Aukščiausiąjį pasaulį ir mums atrodo, kad tai kažkas atskirta nuo mūsų pasaulio. Tačiau tai nėra atskirta! Tai giliau viduje esanti jo dalis – ten, kur mes visi sujungti tarpusavyje. Pirmajame ekrane (kaip kompiuteryje) mes išsklaidyti ir tu matai mūsų pasaulį. Giliau viduje esančiame ekrane tu jau matai mus tarpusavy susijungusius ir taip toliau – visus vis giliau viduje esančius ekranus.
Todėl ir dabar turime įsivaizduoti, kad viskas priklauso nuo to, kaip žiūrime į pasaulį. Jeigu iš tikro įsivaizduojame šį paveikslą ir norime nuo pirmojo ekrano pereiti prie antrojo – tai ir yra MAN kėlimas. Tai ir yra siekis judėti pirmyn. Tai ir yra tas judėjimas, kuris iš to antrojo ekrano pažadina man atsakomąjį, pritraukiantį ir ištaisantį spinduliavimą. Štai taip viskas vyksta.

Iš 2010 m. sausio 14 d. pokalbio per bendras vaišes

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Vienybė per meilę arba neapykantą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.