Pateikti Ketvirtadienis, 27 sausio, 2011 dienos įrašai.


Pasaulis sukurtas man

Ketinimas, malda, Kongresai, įvykiai

Rytoj prasidės kongresas Berlyne. Ketinimas turi būti paprastas.
Noriu susivienyti su kitais. Šis susivienijimas leis įgyti naujų, papildomų, didelių jėgų, kurioms padedant galėsiu pamatyti visą tikrovę viduje. Viskas, kas svetima, taps sava, viskas, kas išorėje, bus viduje. Kūrėjas irgi viduje. Aš noriu viską pamatyti savyje, kūrinį suvokti kaip savo vidinį pasaulį. Kol kas – egoistiškai.
Klausimas: Vadinasi, užuot sakydamas: „Nėra nieko, tik Jis“, sakau: „Nėra nieko, tik aš“?
Atsakymas: Teisingai, nėra nieko, tik aš. Ir Kūrėjas, ir draugai, viskas manyje, viskas – aš. Žmogus turi sau pasakyti: „Pasaulis sukurtas man“.
Galėtum paprieštarauti: „Aš įtraukiu visus į save, tačiau ir toliau elgiuosi su jais egoistiškai. Lyg būčiau suradęs savo vaikus. Anksčiau nežinojau, kad jie mano, o dabar jau sužinojau. Tada, natūralu, kad juos mylėsiu, tuo pačiu išplėsdamas savo egoistinį kelim ir tikėdamasis naudos. Vadinasi, tiesiog auginu savo norą gauti ir tiek?“
Ne, nesijaudink. Tuo pačiu pajusi pasipriešinimo jėgą, ir susijungimas su draugais netaps tik dar vienu savanaudišku noro papildymu. Priešingai, jis bus pripildytas aukščiau egoizmo. Vienybė susiformuos pakopa aukščiau.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Loterija be pralaimėjimo! Pagrindinis prizas kiekvienam!

Pasaulinės sielos reanimacija

Vien tik vienybės lašo nepakanka

Komentarų nėra

Kantrybė – tai atkaklumas

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar yra riba, už kurios kantrybė dvasiniame kelyje pradeda kenkti?
Atsakymas: „Kantrybė “ nereiškia sėdėti ir laukti gero oro prie jūros. Pasakyta: „Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir graužia save.“ Ne, „kantrybė“ reiškia, kad aš be paliovos, be perstojo stengiuosi pasiekti vienybę. Kartas nuo karto atrandu, kaip aš toli nuo jos, ir vėl bandau. Vėl išklystu ir vėl grįžtu į kelią, lipu į kalną, o mane nubloškia vėl ir vėl. Kuo aukščiau užlipu, tuo negailestingesni tampa „sargybiniai“, bet aš vis tiek neatsitraukiu.
Man svarbus tik atkaklumas: atkakliai atlieku tikslią veiksmų analizę, atkakliai kabinuosi už tikslo kiekvieną sekundę, esu ryžtingas įgyvendindamas jį. Mano gyvenime nėra nieko, išskyrus tai. Ir kaip mano atkaklumo rezultatas manyje kiekvieną kartą vyksta pokyčiai, įsisąmoninant blogį ir gėrį, suvokiant, koks tolesnis kūrinio tikslas. Kartas nuo karto aš gaunu įkvėpimą, atskleisdamas tame kažką naujo. Kas vakar atrodė man davimas, Kūrėjas ir blogis, šiandien įgyja naujus, visiškai kitokius kontūrus. Tokiu būdu atkaklumas nuolat atnaujina mano vidinius apibrėžimus, mano ryšį.

Iš 2011 m. sausio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti didvyriu

Finišo tiesioji

Ilgas kelias ir trumpas kelias

Komentarų nėra