Kantrybė – tai atkaklumas

Dvasinis darbas

Klausimas: Ar yra riba, už kurios kantrybė dvasiniame kelyje pradeda kenkti?
Atsakymas: „Kantrybė “ nereiškia sėdėti ir laukti gero oro prie jūros. Pasakyta: „Kvailys sėdi sudėjęs rankas ir graužia save.“ Ne, „kantrybė“ reiškia, kad aš be paliovos, be perstojo stengiuosi pasiekti vienybę. Kartas nuo karto atrandu, kaip aš toli nuo jos, ir vėl bandau. Vėl išklystu ir vėl grįžtu į kelią, lipu į kalną, o mane nubloškia vėl ir vėl. Kuo aukščiau užlipu, tuo negailestingesni tampa „sargybiniai“, bet aš vis tiek neatsitraukiu.
Man svarbus tik atkaklumas: atkakliai atlieku tikslią veiksmų analizę, atkakliai kabinuosi už tikslo kiekvieną sekundę, esu ryžtingas įgyvendindamas jį. Mano gyvenime nėra nieko, išskyrus tai. Ir kaip mano atkaklumo rezultatas manyje kiekvieną kartą vyksta pokyčiai, įsisąmoninant blogį ir gėrį, suvokiant, koks tolesnis kūrinio tikslas. Kartas nuo karto aš gaunu įkvėpimą, atskleisdamas tame kažką naujo. Kas vakar atrodė man davimas, Kūrėjas ir blogis, šiandien įgyja naujus, visiškai kitokius kontūrus. Tokiu būdu atkaklumas nuolat atnaujina mano vidinius apibrėžimus, mano ryšį.

Iš 2011 m. sausio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip tapti didvyriu

Finišo tiesioji

Ilgas kelias ir trumpas kelias

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.