Pateikti Šeštadienis, sausio 29, 2011 dienos įrašai.


Kur nukreipsime mums duotą jėgą?

Krizė, globalizacija

Pasaulį griauname savo požiūriu į jį. Kiekvieną dieną tik užrašinėjame, kiek dar augalų ir gyvūnų rūšių pasaulyje išnyko.
Prarasdamas savo formų įvairovę pasaulis kasdien tampa vis skurdesnis. Net jeigu tiesiogiai ir nenaikiname, tai pasaulyje sukuriame tokias sąlygas, kad jie tiesiog nebegali egzistuoti. Kalbama, kad situacija tampa negrįžtama.
Ir tik matydami liūdnas savo veiklos pasekmes, suprantame padarę kažką neteisingo. Juk manėme, turį teisę su gamta elgtis kaip panorėję. Užuot iš pradžių išstudijavę save bei ją ir pamatę, kur nukreipti mums duotą jėgą: keisti mus supančią aplinką ar pasitelkus teisingą aplinką keisti save?
Čia ir slypi skirtumas tarp teisingo ir neteisingo požiūrio. Arba aš bandau ištaisyti visus, visą pasaulį, ir mėginu priversti visus šokti pagal savo dūdelę, arba aš suprasiu, kad viską, kas man nepatinka pasaulyje, man teks ištaisyti savyje.
Egoizmas yra mano viduje, todėl norint jį ištaisyti man būtina grąžinanti į šaltinį Šviesa. Tai teisingo požiūrio esmė.
Žmonija tik šiandien artėja prie šito ir supranta, kad pasaulis – tai uždara sistema, kurioje viskas integruotai susiję. Ir nuo tos akimirkos, kai pradedame tai matyti – iki to, kai tai iš tiesų privers mus pasikeisti, praeis dar daug laiko…
Mes esame panašūs į mažą užsispyrusį vaiką, kuris jau ir pats mato, kad kažką daro neteisingai, ir vis tiek daro kaskart gaudamas smūgius. Ir kada jis pagaliau susipras…

Iš 2011 m. gruodžio 21 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brangesnė už gyvenimą tiesa

Kas padės mums atstatyti pusiausvyrą su Gamta?

Mokykimės iš gamtos

Komentarų nėra

Materialistinė meilės psichologija

Dvasinis darbas

Meilė mūsų pasauliui nepriklauso. Jei žvelgi į kitus su meile, tavyje atgyja siela.
Kol kas tavyje iš šios sudužusios sielos tėra vienas taškelis. Jei tu iš to taško sukursi meilės santykius su kitu žmogumi – tai ir bus tavo siela.
Ji bus sukurta tavo nore mėgautis, kuriame ketinimas gauti buvo ištaisytas į ketinimą duoti. Tai ir vadinasi meile.
Jei pajusi tokį ketinimą, tapsi dvasine asmenybe ir atskleisi Šviesą NARANCHAI, atskleisi Aukštesnius pasaulius.
Taip vyks tol, kol Šviesą pradėsi jausti kaip patį save ir jūs tapsite viena visuma. Tai reiškia, kad pasiekei Begalybės pasaulį – nes nebeliko jokių sienų, jokių apribojimų. Tai ir yra dvasinis pasaulis.
Į viską, kas man atsitinka, turiu žvelgti su meile. O jei kas nors puola mane su peiliu? Aš taip pat turiu paimti peilį ir užmušti jį – su meile… Toks dėsnis. Ir jei pas mane ateina mokesčių rinkėjas ir sako, kad turiu sumokėti – aš jam sumoku. Savo širdies viduje galiu verkti, kad mano kišenės tuščios, tačiau mano siela džiūgaus.
Turime suprasti, kad mūsų ryšiuose su savo artimu ketinimas gauti turi būti ištaisytas į ketinimą duoti! Tik jei jaučiu visus kito žmogaus poreikius ir užpildau juos –  tik tada aš jį myliu.
Ir jei aš tiesiog riboju savo norą, kad nepakenkčiau kitam – esu „davimo dėl davimo“ (chafec – chesed), o ne meilės būsenos. Pasakyta: „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“ – tai kontrolė, kaip turiu žvelgti į kitą. Jei pats ko nors nemėgsti – nedaryk to ir jam.
Gal jis mėgsta dar ką nors? Aš nežinau, galiu tik palyginti su savo norais. Tai „materialistinė psichologija“.
Meilė taip pat neišeina iš materialistinės psichologijos ribų. Tačiau aš jaučiu kitą žmogų, jaučiu jo norus, todėl užpildau juos, kuo galiu, remdamasis savo norais ir galimybėmis.
Jei aš myliu savo artimą ir sugeriu į save jo norus, galiu pakelti jo prašymą (MAN) iki Begalybės pasaulio! Jis pats šito negali padaryti – o aš dėl jo galiu!
Dvasiniame pasaulyje niekas iš mūsų negali paimti kąsnio ir tiesiog įsidėti į burną. Tik jei aš jį duosiu tau, o tu – man. Aišku, tam turiu tiksliai žinoti, ko tu nori, o tu – ko noriu aš! Tada galėsi man įdėti tą kąsnį į burną, o aš – tau. Mes taip susieti, kad nė vienas iš mūsų negali būti pripildytas atskirai.
Ir visa tai turi vykti čia, šiame pasaulyje! Begalybės Šviesa turi išplisti, kaip sakoma: „Ir kojos jo stovės ant Alyvų kalno“. Dvasiniai santykiai bus tokie, kad ir materialiajame pasaulyje negalėsi veikti kitaip.

Iš 2011 m. sausio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Nelaukiant kritinės ribos

Meilė

Komentarų nėra