Materialistinė meilės psichologija

Dvasinis darbas

Meilė mūsų pasauliui nepriklauso. Jei žvelgi į kitus su meile, tavyje atgyja siela.
Kol kas tavyje iš šios sudužusios sielos tėra vienas taškelis. Jei tu iš to taško sukursi meilės santykius su kitu žmogumi – tai ir bus tavo siela.
Ji bus sukurta tavo nore mėgautis, kuriame ketinimas gauti buvo ištaisytas į ketinimą duoti. Tai ir vadinasi meile.
Jei pajusi tokį ketinimą, tapsi dvasine asmenybe ir atskleisi Šviesą NARANCHAI, atskleisi Aukštesnius pasaulius.
Taip vyks tol, kol Šviesą pradėsi jausti kaip patį save ir jūs tapsite viena visuma. Tai reiškia, kad pasiekei Begalybės pasaulį – nes nebeliko jokių sienų, jokių apribojimų. Tai ir yra dvasinis pasaulis.
Į viską, kas man atsitinka, turiu žvelgti su meile. O jei kas nors puola mane su peiliu? Aš taip pat turiu paimti peilį ir užmušti jį – su meile… Toks dėsnis. Ir jei pas mane ateina mokesčių rinkėjas ir sako, kad turiu sumokėti – aš jam sumoku. Savo širdies viduje galiu verkti, kad mano kišenės tuščios, tačiau mano siela džiūgaus.
Turime suprasti, kad mūsų ryšiuose su savo artimu ketinimas gauti turi būti ištaisytas į ketinimą duoti! Tik jei jaučiu visus kito žmogaus poreikius ir užpildau juos –  tik tada aš jį myliu.
Ir jei aš tiesiog riboju savo norą, kad nepakenkčiau kitam – esu „davimo dėl davimo“ (chafec – chesed), o ne meilės būsenos. Pasakyta: „Nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum sulaukti“ – tai kontrolė, kaip turiu žvelgti į kitą. Jei pats ko nors nemėgsti – nedaryk to ir jam.
Gal jis mėgsta dar ką nors? Aš nežinau, galiu tik palyginti su savo norais. Tai „materialistinė psichologija“.
Meilė taip pat neišeina iš materialistinės psichologijos ribų. Tačiau aš jaučiu kitą žmogų, jaučiu jo norus, todėl užpildau juos, kuo galiu, remdamasis savo norais ir galimybėmis.
Jei aš myliu savo artimą ir sugeriu į save jo norus, galiu pakelti jo prašymą (MAN) iki Begalybės pasaulio! Jis pats šito negali padaryti – o aš dėl jo galiu!
Dvasiniame pasaulyje niekas iš mūsų negali paimti kąsnio ir tiesiog įsidėti į burną. Tik jei aš jį duosiu tau, o tu – man. Aišku, tam turiu tiksliai žinoti, ko tu nori, o tu – ko noriu aš! Tada galėsi man įdėti tą kąsnį į burną, o aš – tau. Mes taip susieti, kad nė vienas iš mūsų negali būti pripildytas atskirai.
Ir visa tai turi vykti čia, šiame pasaulyje! Begalybės Šviesa turi išplisti, kaip sakoma: „Ir kojos jo stovės ant Alyvų kalno“. Dvasiniai santykiai bus tokie, kad ir materialiajame pasaulyje negalėsi veikti kitaip.

Iš 2011 m. sausio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo charakteris“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Nelaukiant kritinės ribos

Meilė

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>