Pateikti Antradienis, vasario 1, 2011 dienos įrašai.


Iliuzijos nelaisvėje

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Realybės suvokimas

Klausimas: Jeigu mes egoistai, vadinasi, bet kuris davimo noras – tai iliuzija?
Atsakymas: Visiška iliuzija, absoliutus melas. Jei galvoju apie ką nors, tai galvoju apie save, pridėdamas prie to pseudoryšį su kitu asmeniu. Iš tikrųjų šito nėra, nieko kito nėra. Visi mano jausmai ir įspūdžiai pasilieka mano nore ir tik esant šiai sąlygai galiu veikti.
Klausimas: Tai kodėl mes sėdime čia, tikėdamiesi, kad panorėsime duoti? Kaip galėjo mums užgimti panašus noras?
Atsakymas: Tai atsitinka todėl, kad mūsų noras geba jausti save gilumoje, o iš išorės jausti save taip, tarsi tai ne jis, o kažkas kitas.
Nesudužo nieko, išskyrus mintį, ketinimą, o įsivaizduojame, kad visi mes susiskaldę ir atsiskyrę. Pats noras sudužti negali – sudužo ketinimas, vienybės pojūtis. Ir todėl mums kyla iliuzija, tarsi bendras Kūrėjo sukurtas noras yra suskirstytas, sudaužytas, suskaldytas į daugybę dalių. Ši iliuzija kyla pačiame nore.
Mes turime vidinius kelim: „šaknį“, „sielą“, „kūną“ – juose jaučiu savąjį „Aš“. Taip pat yra išoriniai kelim: „įsivilkimas“ ir „rūmai“– juos jaučiu ne kaip save. Suplėšęs savo rūbus, nesuriksiu iš skausmo. Manęs supančios erdvės nejaučiu, nors tai irgi mano noras. Tiesiog jame iškilo štai tokie skirtumai, toks nejautrumas. Įsivaizduok: jei pajustum visus kelim tikru pavidalu, tai visa tikrovė būtų tau tavo „kūnu“ ir dar daugiau: kam nors brūkštelėjus vinimi per sieną, tu suriktum! Mūsų rūpestis – ketinimo nebuvimas. Ketinimas sugedo ir dabar mes nesiejame savęs su svetimais norais. Viskas priklauso nuo to, kas žmogui atsiskleidžia. Mūsų darbas – tik prijungti sau norus. Nors jie patys išlieka nepakitę, visas skirtumas glūdi ketinime: siekiame gauti ar siekiame duoti.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra

Internetas – vystymosi greitintuvas

Krizė, globalizacija

Klausimas: Nors internetas ir plėtoja ryšius tarp žmonių, bet mes jį naudojame savo egoistiniams interesams tenkinti. Kaip galėtume tai pakeisti ir tą pačią sistemą naudoti davimo tikslu?
Atsakymas: Tai įmanoma tik einant blogio suvokimo keliu. O kol kas mes naudojame internetą taip, kaip mums diktuoja mūsų egoizmas. Jis stumia mus prie labai negražių dalykų – kiek internete sekso, pornografijos, prievartos, apgaulės! O kita vertus, kiek infantilumo ir rožinių iliuzijų! Tai jaunam žmogui parodo suaugusiųjų pasaulį ir, apskritai, kiekvienam iš mūsų parodo visą gyvenimo išvirkščiąją pusę.
Aš manau, kad internetas – labai didelis ir galingas visos žmonijos vystymosi greitintuvas.

Iš 2011 m. sausio 20 d. televizijos programos „Klausk kabalisto“

Daugiau šia tema skaitykite:

Virtualus ryšys priartina prie dvasinio pasaulio

Atėjo laikas veikti

Komentarų nėra

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl teigiami pokyčiai negali įvykti be kančių?
Atsakymas: Kančia – tai bet koks jausmas, išmušantis mane iš dabartinės būsenos.
Tarkim, aš jaučiu visišką komfortą. Kadangi  mano materija, mano esmė –  noras mėgautis, tuo metu, kai visi mano troškimai patenkinti, aš neturiu jokios galimybės judėti pirmyn. Tik kokio nors trūkumo jausmas stumia mane į prisipildymo šaltinį. Noriu gerti – ieškau butelio. Noriu miegoti – einu prie lovos. Ir taip toliau. Jei neturiu troškimų, nėra ir judėjimo, nėra vystymosi.
Kokias turiu patirti kančias, kad judėčiau į priekį?
Protingam ir energingam žmogui pakanka  labai mažos kančios ir jis jau ieško išeities, siekdamas išspręsti problemą. O tinginys, nors ir kentės, vis tiek sunkiai pajudės iš vietos. Kvailiai kenčia smūgius, bet nesupranta, iš kur jie ir kodėl. Jie sėdi ir verkia, o pajudėti iš vietos negali.
Kančios taip pat būna skirtingos. Pavyzdžiui, nepatogi poza verčia mane atsisėsti kitaip – ir tai irgi kančia.
„Kančia“ – tai visiško ir absoliutaus komforto stoka. Jei niekas  žmoguje nesukels šių kančių, t.y. papildomų tuščių norų, jis niekur ir nejudės, nesivystys.
Aukštesnioji jėga sukūrė mus visiškai priešingus sau, kad mes patys palaipsniui panorėtume tapti lygūs Jai. O tai neįmanoma, kol nepajusime savyje kažkokios priešpriešos šiai jėgai. Mes visą laiką judame tik Kūrėjo, tik šios jėgos atžvilgiu. Ką mes gyvenime bedarytume, ką bepajaustume, galiausiai jaučiame tik savo priešingybę ar panašumą į Jį.
Jei tik suvoksime tai ir nuolat stengsimės būti tam jautrūs, mažais žingsneliais nuolat eisime pirmyn – jausdami įkvėpimą ir malonios kelionės jausmą. Tereikia suvokti: viską manyje pažadina Kūrėjas. Kiekvieną minutę, nuolatos, ką aš savyje nepajusčiau, viską turiu sieti su Juo. Ir tai nuolat stums mane prie Jo!
Galiausiai visas mano gyvenimas taps judėjimu į amžinybę, tobulą tikslą, vienybę, kuri realiai egzistuoja.
Gal mes ir kvailiai, ir tinginiai – mes juk tyčia tokie sukurti. Kiekvienas iš mūsų verda savose problemose, tyčia Kūrėjo sukurtomis, kad mes kartu jas spręstume.
Jei sukuriame aplink save teisingą visuomenę, aplinką, kuri mus visus palaiko, kiekvieną sekundę galime jaustis tik šiek tiek nekomfortiškai, ir to pakaks, kad nuolat judėtume pirmyn.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes patys susikuriame kančias

Kam laukti smūgių?

Kaip išvengti kančių?

Komentarų nėra

Kaip spręsti konfliktus?

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra