Klausimas: Koks ryšys tarp depresijos ir mūsų prigimties?
Atsakymas: Depresija – tai tuštumos pojūtis nore, kai noras yra, bet nėra kuo jį pripildyti. Tai pats ryškiausias mūsų prigimties atsiskleidimas. Nes, iš principo, Kūrėjas sukūrė norą, ir tas noras siekia pripildymo – tokia yra mūsų esmė. Jo sukurtas bendras noras, kuriame mes visi ir esame, arba kiekvieno iš mūsų mažytis noras, iš kurių jis susideda, reikalauja pripildymo. Kai šito pripildymo viduje nėra – kyla klausimas, kur jis yra. Jeigu jis yra kažkur šalia, bet ne jame, tada ištinka depresija.
Jeigu šito pripildymo nebūtų iš viso, depresijos nebūtų. Maža kokia ten tuštuma manyje? Iš kur žmogui, gyvenančiam kur nors Afrikoje, žinoti, kad jam trūksta nešiojamojo kompiuterio arba skalbyklės? Bet jeigu tavo vizijoje, tavo jutimuose atsiranda būsimo pripildymo jausmas, kuris galėtų būti tavyje, bet nėra – tada kyla depresija. Vadinasi, depresija – tai ne atsilikusio žmogaus savybė, o atvirkščiai, pažengusio. Ir kuo toliau, tuo daugiau bus depresijos, nes norai didėja, ir auga pripildymo nebuvimo suvokimas.
Mes matome, kad per paskutinius keturiasdešimt metų depresija vis labiau plinta žmonių visuomenėje. Šiandien tai svarbiausia problema. Be to, ši problema jau laikoma susirgimu. Ir ji plėsis, ir jos niekaip neįmanoma pažaboti. Artimiausiu laiku mums teks įteisinti narkotikus ir juos kiekvienam dalinti. Iš viso, mes sutiksime su bet kuo, kad tik nejaustume depresijos. Ir vis tiek jos įveikti nesugebėsime. Sulauksime to, kad žmogus matys „vaistą“ prieš save ir negalės jo išgerti, negalės vartoti narkotiko. Kodėl? Todėl, kad jis jaus, kad tai – ne atsakymas į jo klausimą, ne užpildymas jo tuštumai. Taigi, kova su depresija – tai pagrindinė žmogaus kova su savo tuštuma. Ir būtent ji stumia į priekį. Todėl pagal depresijos apimtų žmonių kiekį mes galime nustatyti, kaip greitai žmonija artėja prie blogio suvokimo. Ir niekas nepadės žmogui, išskyrus aiškų, griežtą, energingą įsijungimą į teisingą visuomenę. Tiktai tenai jis galės nuslopinti savo depresiją – be to, labai intensyviai: atjungęs save, atjungęs savo jutimus, pasinėręs į aplinką kaip į vandenį visa galva. Nėra kito vaisto – tiktai aplinkos poveikis. Tada atsiranda pripildymas, kuris, žinoma, akimirksniu sunaikins depresiją.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Iš trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Karlas Marksas pakankamai gerai jautė visas kabalistines išvadas ir jas dėstė gana atvirai, bet tokiems mažiems žmonėms kaip Leninas ir jo bendražygiai – nesuprantamai. Apie tai rašo Baal Sulamas.
Karlas Marksas, kaip matyti iš jo originalių tekstų, manė, kad kai tik žmonės pradės dirbti su savo egoizmu, jie pajaus, kad tai neįmanoma. Iš esmės, tai Rusijoje suvokta tada, kai po revoliucijos buvo pradėta socializmo statyba. Bet buvo nueita tokiu keliu, kurio Karlas Marksas, žinoma, negalėjo numatyti – prievartos keliu.
Jeigu tu „meilę artimui“ laikai būtina sąlyga, tai negali šios sąlygos, šio dėsnio brukti prievarta. Tai grynai rusiškas išradimas. To paprasčiausiai negali būti! Tačiau bolševikai pasielgė būtent taip ir galiausiai viską pavertė teroru: pražudė 40 milijonų žmonių. Bet net ir tai nedavė laukiamo rezultato. Tu negali dirbtinai, savo sugalvotu, o juo labiau – prievartos keliu pakeisti žmogaus prigimties, – tai neįmanoma. Jeigu tai prigimtis, argi tu gali jai priešintis?! Ši neva meilės artimui ideologija buvo brukama iki paskutiniųjų tarybų valdžios dienų, kol žmonės visiškai viskuo nusivylė. Išoriškai ji skambėjo gražiai, bet mes suprantam, kad, iš esmės, tai buvo paprasčiausias teroras.
Karlas Marksas manė, jog žmonės pajaus būtinybę suartėti, supras, kad neturi būti eksploatacijos, kad kapitalizmas yra ydingas, kad būtina suvisuomeninti nuosavybę ir darbo rezultatus. Vis tiek šitai turės įvykti. Juk į tai veda visuotinė krizė. Niekur mes nedingsime!
Karlas Marksas kabalistines sąlygas išdėstė kaip ekonomikos dėsnius: kiekvienas už savo darbą turi gauti tik tiek, kiek jam būtinai reikia, kad galėtų egzistuoti mūsų pasaulyje. Toliau… „Būtinai“ – vadinasi – visa, kas reikalinga normaliam kiekvieno žmogaus egzistavimui. Butas, darbas, šeima, atostogos, pensija, sveikatos apsauga, vaikų auklėjimas – visa, kas reikalinga mūsų pasaulio lygmeniu mūsų įprastame gyvenime, – tai turi turėti kiekvienas. Bet tai, kas daugiau nei būtina, yra visuomenės nuosavybė. Ir ji turi būti panaudota visuomenės labui, be to, tik tiek, kiek reikalinga šiai visuomenei. Tik tuomet tarp mūsų ir gamtos bus pusiausvyra!

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Karlas Marksas ir finansinė krizė

Pasaulio ekonomika ir Aukščiausioji šviesa

Video klipas rusų k.