Pateikti Šeštadienis, 5 vasario, 2011 dienos įrašai.


Ką žmogui duoda kabala?

Kabala

Klausimas: Į ką koncentruojasi kabalos mokslas ir ką jis gali duoti žmogui?
Atsakymas: Kai vaikystė baigiasi, žmogui pamažu atsiveria akys ir jis pastebi esąs tam tikrame pasaulyje.
Galima jame gyventi nesusimąstant, tiesiog „kaip visi“, žvelgiant į kitus. O gali būti, kad jam norisi šiek tiek daugiau suprasti apie gyvenimą. Viskas priklauso nuo žmogaus vidinio poreikio, kuris jį stumia.
Ir tada žmogus nori atskleisti jį supančią tikrovę: vaikystėje – savo kambarį, vėliau – savo kiemą, miestą, šalį, pasaulį, visą žemės rutulį, po to jis pereina prie kosmoso. Bet galiausiai supranta, kad visi šie bandymai neatneša jam pasitenkinimo.
Šiandien, žmonija prarado susidomėjimą netgi moksliniais kosmoso tyrinėjimais, teliko vien jo  komercinis pritaikymas: mobilaus telefono valdymas iš palydovo arba šnipinėjimas.
Mūsų jau neįkvepia kosminiai skrydžiai į tolimas galaktikas. Vidinis žmogaus noras pasikeitė ir driekiasi ne į tolį, ne į kosminius atstumus, o atvirkščiai – daugiau į vidų.
Kyla klausimas: iš kur tai atėjo ir kokiu tikslu? Pirmą kartą žmonijos istorijoje nesistengiame padaryti tiesiog „daugiau“, o norime pirmiausia suprasti: kam turime tai daryti?! Tai klausimas apie savo šaknį: „Iš kur viskas ateina? Ir kur tai mane veda?“
Metai iš metų žmonėms tampa vis sunkiau parduoti kažką naujo – jie jau viskuo persisotinę. Tai nereiškia, kad jie neturi troškimų, bet tu tiesiog negali jiems duoti to, ko jie nori! Ir todėl jie lieka nepatenkinti, nusivylę, ima vartoti narkotikus, kad užsimirštų.
Jiems reikalingas atsakymas apie gyvenimo prasmę, o ne tik supratimas, kaip sukurti aplink save sotų, ištaigingą egzistavimą, malonų gyvūniniam kūnui.
Tai akivaizdu stebint madą: ji tapo daug paprastesnė ir laisvesnė. Tai rodo, kad žmogus išsilaisvina iš materialių vertybių, kuriose jau nemato pripildymo ir prasmės. Jis tiesiog nori, kad jam būtų patogu, ir kad nejaustų kokio nors materialaus trūkumo. Bet žmogus nenori sutelkti dėmesio į tai ir per daug rūpintis.
Tai labai didelis skirtumas: man reikia mašinos, namo, tūkstančio įvairiausių daiktų, kad būtų patogu gyventi. Bet jie patys man neįdomūs, tiesiog noriu susikurti sau komfortą, o šiaip – man nieko nereikia. Daiktai palengvina man gyvenimą ir tai puiku, bet jie patys nėra mano tikslas. Noriu atskleisti save dėl kažko kito, aukštesnio.
Ir čia žmogui atsiveria klausimas apie esmę, apie gyvenimo prasmę. Tada jam jau nepadės nei technologijų vystymas, nei mokslas, nei filosofija, nei psichologija – niekas negalės į tai atsakyti. Nes tai klausimas apie mano šaknį – „Iš kur esu kilęs?“. Ar be šio gyvūninio egzistavimo turiu kažkokią aukštesnę paskirtį?
Juk šiame gyvenime aš jau išsisėmiau, ką dar galiu gauti? Dar kokį nors super madingą žaisliuką ar televizorių? Galite sugalvoti kokias tik norite pramogas, bet visa tai bus iš tokio lygmens, apie kurį aš jau neklausiu. Ir aš dėl to nekaltas! Mano viduje pabunda tokie klausimai, kurie priklauso kitai pakopai.

Iš 2011 m. sausio 24 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nauja koordinačių ašis

Kam skirta Kabala

Kas gi ten slepiasi manyje?

Komentarų nėra

Antgamtiškas virsmas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kaip galime kalbėti apie meilę Kūrėjui, jeigu nežinome, kas tai yra?
Atsakymas: Meilė – tai noro pasireiškimas. Apskritai, kad ir apie ką kalbėtume, vis tiek kalbame apie tai, kas vyksta nore, apie norų įvairovę.
Teisingai, mes nežinome, kas yra meilė. Tai ką gi daryti? Iš pradžių imame pavyzdį iš to, ką patys turime. Visos savybės ir formos glūdi mumyse kaip gavimas. Jų pagrindu, dedant mechanines pastangas grupėje ir per pamoką (mokantis taisoma esmė, kurios mes nesuprantame) mūsų įgimtos savybės po truputį pradeda keistis.
Kodėl? Kokiai jėgai veikiant? Kas su mumis vyksta? Mes nežinome, tik stebime mumyse vykstančias permainas. Šiandien mąstau jau ne taip, kaip vakar, jaučiu ne taip, kaip vakar, noriu ne to, ko norėjau vakar. Bet juk diena po dienos keičiasi kiekvienas žmogus? Teisingai, bet kalbame apie kokybinius pokyčius. Vakar mane ne itin viliojo davimas, meilė artimui ir ryšys su juo, o šiandien tai jau atrodo truputį patraukliau, truputį aiškiau, man priimtiniau. Kaipgi man galėjo nutikti toks „antgamtiškas“ dalykas? Aš ir pats nežinau. Todėl jis vadinamas „stebuklinga savybe“ – sgula.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pagal Rabašo raštus „Šlavei Sulam“, 2 t., 13 straipsnis, 1991 m. „Kūrėjas perduoda stipriuosius į silpnųjų rankas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės ir davimo formulė

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Meilė

Komentarų nėra