Pastangos – apačioje, pojūčiai – viršuje

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Ruošdamiesi kongresui jaučiame, kaip sunku gauti jėgų iš aplinkos. Kaip atliekant fizinius veiksmus, neprarasti ryšio su vidiniu tikslu?
Atsakymas: Pirmiausia, gerai, kad žmonės jaučia ketinimo trūkumą, juk be vidinės sudedamosios dalies, t. y. ketinimo duoti, išờrinės pastangos siekiant atskleisti Kūrėją negali būti sėkmingos. Kur gi gauti teisingą ketinimą susijungti ir sukurti ryšį, kurio viduje veiksime?
Reikia stengtis – kaip stengiasi mažas vaikas būti suaugusiu – iš visų jėgų išlaikyti ketinimą ir nepamiršti, kad visus išorinius veiksmus atliekame remdamiesi vidinėmis pastangomis. O kiek tai pavyks, jau nepriklauso nuo mūsų sėkmės.
Galbūt mums norima parodyti, kad mes iš tikrųjų esame maži ir nesėkmingi, idant liautumėmės savimi didžiavęsi ir pajaustume, kad be pagalbos iš aukščiau mumyse ketinimas nesusidarys, kad savo jėgomis negalėsime susijungti.
Jei sugebėtume susitvarkyti patys, mums nereikėtų Kūrėjo ir nepasiektume būsenos „eime pas faraoną“.
Iš esmės, žmogus niekada neturėtų skųstis gaunamomis būsenomis. Jos atsiskleidžia kaip judėjimo į priekį pasekmė, todėl visada yra teisingos. Klausimas − kaip su grupės pagalba sugebėti sukurti su jomis teisingą santykį.
Daugeliu atvejų priekaištaujame sau dėl praeities: pasielgėme neteisingai, negerai, praleidome, nesugebėjome ir t. t. Taip veikia netyra jėga/klipa, kuri grąžina mus į praeitį. Tas pats ir kalbant apie nusivylimą savo savybėmis: kokia prasmė kaltinti save, jeigu iš anksto aišku, kad esame egoistai ir kaskart tik tai atskleidžiame? Virš šios būsenos turime suformuoti teisingą požiūrį.
Todėl viskas priklauso nuo pastangų. Gali būti, kad žmogus yra nepatenkintas ir norėtų kažko kito, bet tai nesvarbu, nes pojūčiai nusileidžia iš aukščiau. Naujokams parodoma, kaip jiems sekasi, palaikant ir skatinant juos lyg mažus vaikus. O tiems, kurie juda į priekį, parodo jų trūkumus ir klaidas, kad… ne patys taisytųsi, o reikalautų ištaisymo. Taigi visos reakcijos mums yra naudingos.
Vertėtų atskirti žmogaus vidinį darbą grupės atžvilgiu nuo veiksmų organizuojant mokymąsi, kongresus, platinimą. Jie skiriasi: vidiniai pakilimai ir kritimai neturi daryti įtakos išoriniam darbui. Turi būti dienotvarkė/programa pagal kuriuos dirbame, nors ir nėra noro.
Vidiniame darbe stengiamės, kiek galėdami, o kokį pojūtį (gerą ar blogą) gauname priklauso nuo to, ką būtent mums reikia pajausti. Jeigu nejaučiame įkvėpimo, susižavėjimo ir bendro palaikymo, reiškia tokiais pojūčiais mums padeda atsijungti nuo egoizmo.
Nusivylimas patiriamomis būsenomis rodo žmogui, kad egoistiniai norai nepalaiko jo ir žmogus natūraliai nuo jo nusisuka. Pats egoizmas padaro taip, kad jo atsisakome ir tai vadinama „pagalba prieš save patį“.
Dirbant patiriamas mumyse nemalonus jausmas yra pagalba iš priešingos pusės, kol nesugebėsime pakilti virš savo prigimties ir pažiūrėsime į ją iš aukščiau, kartu su Kūrėju. Tai reiškia, kad aš su Kūrėju stoviu prieš faraoną. Tuo pačiu pakylu virš jo ir pereinu machsomą.

Iš 2010 m. gruodžio 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Branginkite kiekvieną minutę

Kaip tapti didvyriu

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.