Pateikti Ketvirtadienis, 10 vasario, 2011 dienos įrašai.


Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Dvasinis darbas, Grupė

Iš antrosios pamokos Maskvoje
Klausimas: Judėdami pirmyn atskleidžiame savo mažus, niekingus „aš“, mažas niekingas asmenybes. Pagal kokius požymius mes juos atpažįstame? Kaip gimsta kitas „aš“?
Atsakymas: Šią mažą niekingą asmenybę atsiskleidžiu tik Kūrėjo atžvilgiu. O visur kitur, nesvarbu, kokia asmenybė aš esu.
Kaip mes atskleidžiame blogį? Tarkim, mėgstu gerai pavalgyti. Tai blogis, egoizmas? Ne! Aš mėgstu gerai pasilinksminti. Tai gerai ar blogai? Ar tai egoizmas? Ne!
Egoizmas išryškėja tada, kai turiu susijungti su kitais, kad atskleisčiau Kūrėją, bet aš to nenoriu. Egoizmas – tai nutolimas nuo grupės draugų. Todėl jo atskleidimas yra sudėtingas, tam reikia subręsti.
Štai čia mes ir suklumpame! Kad ir kas teikia mums malonumą, bet nepasiekia šio egoizmo, su kuriuo reikia dirbti, nieko baisaus. Bet vos tik kyla problemų su egoizmu grupės viduje, su kuriuo ir reikia dirbti, čia viskas sustoja ir užgęsta. Čia ir yra ta savybė, kurią turime ištaisyti.
Nieko kito taisyti nereikia. Linksminkis, per pietus kirsk dvi ar tris porcijas, miegok dešimt valandų per parą. Nesvarbu.
Svarbu viena – santykiai su draugais. Taip tiksliai filtruojama mano prigimtis:
– turiu ištaisyti tai, kas susiję su grupe.
– kas nesusiję su santykiais tarp grupių ar grupės viduje, susiję tik su manimi. Vienam reikia miegoti dešimt valandų, kitam dešimt kartų per dieną pietauti ir taip toliau. Tai neturi reikšmės.
Tad egoizmas – tik tarp draugų. Tik ten visos jo apraiškos. Tik į tai reikia kreipti dėmesį ir tik pagal darbą tarp mūsų vertinti draugus.
Bet kol žmogus tai įsisąmonina, kol supranta, kol išgirsta, kol su tuo sutinka – praeina metai. Jis gali girdėti apie tai, bet vis tiek viduje su tuo nesutinka, nesuvokia, nepriima.

Iš 2011 m. sausio 16 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo detektorius

Kantrybė – tai atkaklumas

Net neveiklumas – blogis

Komentarų nėra

Mūsų ryšio Šviesa

Zohar

Klausimas: Jeigu visa mus supanti realybė, visas mūsų pasaulis vadinami įsivaizduojamu pasauliu, tuomet ir tai, kad dabar skaitome knygą „Zohar“, irgi yra iliuzija?
Atsakymas: Žinoma! „Zohar“ – tai ne knyga. „Zohar“ – tai aukštasis švytėjimas, Šviesa, ateinanti mums iš sielų sistemos, tai pripildanti sielas Šviesa.
Kaip ir kabalistas Amnonas Saba, apie kurį skaitome knygoje „Zohar“, − tai didelė ypatinga Šviesa, labai aukšta pakopa. Kaip man ją pasiekti? Jeigu pasiekiu tam tikrą sielų tarpusavio ryšio lygį, tada jų tarpusavio ryšys ir davimas tarp mūsų skleidžiasi kaip Šviesa, kuri vadinasi „Amnonas Saba“ arba žemesniame laiptelyje − kaip jo sūnus. Šviesa – tai sielų abipusio davimo matas.

2011 m. sausio 23 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Komentarų nėra

Kurianti mintis

Dvasinis darbas, Grupė

Kūrinys – tai noras. Kūrėjas, Šviesa „po savimi“ sukūrė norą, kli. Kokio dydžio yra Kūrėjo noras suteikti malonumą, pripildyti, sukelti gėrio, šilumos, palaimos pojūtį, tokio pat dydžio yra Jo sukurtas troškimas, nukreiptas į Jį, į tas pačias savybes, kurias Jis nori atskleisti kūrinyje.
O kad šis noras nebūtų automatiškas, kad jis būtų valdomas, kad siektų, visai kaip Šviesa, ir kad jaustų save esantį, greta jo vystosi protas. Protas yra įgimtas, todėl jis geriausiai charakterizuoja žmogų: „Ko tu nori?“. Kalbama ne apie prigimtinį norą, o apie tai, ką aš savo protu suvokiu kaip gerą būseną.
Skirtumas tarp geidžiamo ir esamo yra bet kokių mūsų veiksmų vektorius. Pagal šį kriterijų ir vertinamas žmogus – pagal jo veiksmų, siekių, lūkesčių kryptį.
Veiksmus atliekame ne patys „iš savęs“ , o veikiami supančios aplinkos. Kita, geresnė būsena gali būti laisva, ir mes ją išsirenkame veikiami aplinkos. Tokiu būdu, visuomenė, į kurią patenkame, formuoja mus ir mūsų ateitį.
Todėl žmogui duotas protas ir trūkumo jautimas. Dabar padedamas supančios aplinkos žmogus gali nukreipti save į kitą būseną, kurią pasirinko pats.
Mus charakterizuoja siekio vektorius ir jo dydis. Todėl niekada nevertiname žmogaus pagal jo dabartinę būseną – ji duodama jam iš aukščiau. Ne, mes vertiname žmogų pagal veiksmą, kurį jis atlieka grupės atžvilgiu, idant tam tikra linkme nukreiptų savo mintis, norus, atvesiančius jį į kažkokią naują būseną.
Todėl privalome aplink save susikurti tokią aplinką, kuri tiksliai nulems mūsų būsimą būseną, − tai, ko link veržiamės. Atsižvelgdami į būsimą vaizdą, kuris piešiamas mūsų vaizduotėje, mes iš tolo, iš anksto vertiname save ir grupę.
Žmogus kaip ir grupė yra vertinami tik pagal vektorių: kur jis veržiasi ir su kokia jėga. Jeigu grupė nori kažkaip save kontroliuoti, jeigu žmogus trokšta suprasti, kur link jis krypsta, tai privalo visada prieš save matyti kitą laukiamą vaizdą. Tik į jį reikia sutelkti dėmesį, tik jame gyventi. Tuomet į priekį judėsime greitai, o mintys ir rešimot, kurie kyla mumyse, akimirksniu realizuosis.
Todėl visų svarbiausia – „dirbti“ su mintimi, teisingai ir kaip galima ryškiau įsivaizduoti kitą būseną. Mintis kuria, formuoja mūsų ateitį. Ji pagrindžia mūsų veiksmą ir tokiu būdu paverčia jį realybe.

Iš 2011 m. sausio  17 d. pamokos, pagal knygą „Šamati“, 153 straipsnis, „Mintis – tai noro pasekmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškulį malšiname minties jėga

Mintis – norų tarnaitė

Kiekvieną akimirką rinktis aplinką

Komentarų nėra

Gimstamumas ir mirtingumas

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra