Prisikasti iki tikrojo egoizmo

2011-02-10

Iš antrosios pamokos Maskvoje
Klausimas: Judėdami pirmyn atskleidžiame savo mažus, niekingus „aš“, mažas niekingas asmenybes. Pagal kokius požymius mes juos atpažįstame? Kaip gimsta kitas „aš“?
Atsakymas: Šią mažą niekingą asmenybę atsiskleidžiu tik Kūrėjo atžvilgiu. O visur kitur, nesvarbu, kokia asmenybė aš esu.
Kaip mes atskleidžiame blogį? Tarkim, mėgstu gerai pavalgyti. Tai blogis, egoizmas? Ne! Aš mėgstu gerai pasilinksminti. Tai gerai ar blogai? Ar tai egoizmas? Ne!
Egoizmas išryškėja tada, kai turiu susijungti su kitais, kad atskleisčiau Kūrėją, bet aš to nenoriu. Egoizmas – tai nutolimas nuo grupės draugų. Todėl jo atskleidimas yra sudėtingas, tam reikia subręsti.
Štai čia mes ir suklumpame! Kad ir kas teikia mums malonumą, bet nepasiekia šio egoizmo, su kuriuo reikia dirbti, nieko baisaus. Bet vos tik kyla problemų su egoizmu grupės viduje, su kuriuo ir reikia dirbti, čia viskas sustoja ir užgęsta. Čia ir yra ta savybė, kurią turime ištaisyti.
Nieko kito taisyti nereikia. Linksminkis, per pietus kirsk dvi ar tris porcijas, miegok dešimt valandų per parą. Nesvarbu.
Svarbu viena – santykiai su draugais. Taip tiksliai filtruojama mano prigimtis:
– turiu ištaisyti tai, kas susiję su grupe.
– kas nesusiję su santykiais tarp grupių ar grupės viduje, susiję tik su manimi. Vienam reikia miegoti dešimt valandų, kitam dešimt kartų per dieną pietauti ir taip toliau. Tai neturi reikšmės.
Tad egoizmas – tik tarp draugų. Tik ten visos jo apraiškos. Tik į tai reikia kreipti dėmesį ir tik pagal darbą tarp mūsų vertinti draugus.
Bet kol žmogus tai įsisąmonina, kol supranta, kol išgirsta, kol su tuo sutinka – praeina metai. Jis gali girdėti apie tai, bet vis tiek viduje su tuo nesutinka, nesuvokia, nepriima.