Pateikti Pirmadienis, vasario 14, 2011 dienos įrašai.


Viliojanti ateities šviesa

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija

Iš 2 pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Gyvendami mes dažnai patiriame įvairių kančių. Kaip su jomis dirbti? Kodėl jos mus aplanko? Ką su jomis daryti?
Atsakymas: Be kančių neįmanoma judėti pirmyn. Kol mes dar nepasiekę galutinio tikslo, mes visą laiką judame pirmyn tik dėl kančių. Kančia – tai jautimas, kad man kažko trūksta. Nepaisant to, kentėdamas aš galiu mėgautis, žinodamas, kad už tai ateityje manęs laukia puikios vaišės ir aš prie jų jau artėju; jeigu žinau, kad greit sutiksiu mylimąjį, draugą, jeigu manęs laukia kažkas gera – tai jau ne kančia, o alkio, tuštumos jausmas, kurioje jau nujaučiu malonumą, prisipildymą. Todėl rūpestis ne pats trūkumas, o tai, ar šis trūkumas gali būti pripildytas. Jeigu gali, tai toks trūkumas – kaip malonus alkio jausmas prieš geras vaišes. Aš jaučiu, kad tuoj ateisiu ir prisipildysiu. Tarkime, jūs vakare turite susitikti su savo mylimuoju ir jau mėgaujatės būsimuoju susitikimu. Argi jūs visą dieną kentėsite?! Taigi problema ne mano būsena, o žinojimas, ar aš ateityje patirsiu malonumą, ar ne.
Žmogus kenčia, nematydamas teisingos, geros ateities. Jeigu mes žinotume, kad visos šios dienos problemos ateityje bus išspręstos teigiamai, mes nejaustume kančios, o vertintume ją kaip uvertiūrą, būtiną pasiruošimą prieš prisipildymą. Vadinasi, mūsų užduotis – iš dabartinės būsenos atskleisti ateitį. Viskas bus gerai, kai ateitis švies mums kaip malonus pasimatymas.
Tai bus atsakymas į visus klausimus, t. y. mes sutiksime patirti visas būsenas, reikalingas mūsų dvasiniam išsitaisymui. Šios nemalonios būsenos gali būti įvairios: kritimai ir pakilimai, įvairiausia painiava jausmuose ir prote. Jeigu pasikliaudami supančia aplinka esame įsitikinę, kad mūsų laukia puiki ateitis, tai bet kokia šios dienos būsena mums neatrodo kaip baisi kančia, nes ją vertiname kaip būtiną tikro alkio pojūtį prieš būsimą mėgavimąsi vaišėmis.

Iš 1 pamokos Berlyno kongrese 2011 m. sausio 28 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Meilės kančios – saldžios

Ar įmanomas gyvenimas be kančių?

Komentarų nėra

Kaip nutiesti tunelį į dvasinį pasaulį

Dvasinis darbas, Grupė, Kabala

Mes bandome priartinti kabalos mokslą žmonėms ir paaiškinti, kad tai yra mokslas, kuris aiškina mums mūsų gyvenimą, padeda spręsti auklėjimo, sveikatos ir visas kitas problemas. Bet visa tai tik išorėje.
Iš tikrųjų kabalos mokslas kalba tik apie dvasinį pasaulį ir nutrūksta Asija pasaulio Binos de Malchut de Malchut lygmenyje. Tarp šios Binos ir mūsų būsenos šiame pasaulyje, Asija pasaulio Malchut de-Malchut, yra atotrūkis.
Mes negalime peržengti per šią bedugnę, sutrumpinti atotrūkio ar kažkuo jį užpildyti. Kol nepašokai aukščiau jo, kabala tau visada atrodys abstrakčiu mokslu, filosofija arba mistika, t. y. kažkuo nerealiu. Juk realiu laikai tik tai, ką dabar gali pamatyti ir paimti į rankas – ir ką tau galima duoti, jeigu nepardavinėsi raudonų siūlų ir švento vandens?
Šis atotrūkis tarp mūsų dabartinės būsenos ir pačios artimiausios Binos įveikiamas tik intensyviu darbu savo medžiagos viduje – egoistiniame nore mėgautis. Aš mėginu tai daryti per aplinką, kuri ir pati kol kas egoistinė, ir studijas, kurios yra dėl savęs. Bet aš iš visų jėgų it mažas vaikas stengiuosi augti ir pakilti virš savęs.
Kabala niekada negalės tiesiogiai įsivilkti į mūsų pasaulio medžiagą – tau visada prisieis užšokti pas ją viršun! Nieko negalėsi padaryti su šiuo paskutiniu ACHAP’u (apatine aukštesniojo dvasinio objekto dalimi). Tu neturi Galgaltos ve Einaim (GE), kuria galėtum įsivilkti į jį.
Taip sukurti visi pasauliai, visos dvasinės pakopos: žemesniosios pakopos GE įsivelka į aukštesniosios pakopos ACHAP ir tuomet gali iš jo gauti. Nesvarbu, tegu aukštesniosios pakopos ACHAP’e viešpatauja visiška tamsa, bet aš savo GE esu pasirengęs priimti šią tamsą, sutikti su ja, kad įsikibčiau į aukštesniąją pakopą. Aš pasiruošęs suteikti pirmenybę šiai tamsai, o ne tai Šviesai, kurią dabar turiu savo GE.
Bet aš neturiu GE tam pačiam paskutiniam ACHAP’ui tarp Binos ir Malchut de Malchut de Malchut de Asija! Juk aš su savo egoizmu esu žemiau šio ACHAP’o ir man nėra kuo įsivilkti į aukštesniąją pakopą. Aš nieko negaliu padaryti ir todėl kabalos mokslas man lieka abstrakčiomis žiniomis.
Dvasinis pasaulis baigiasi paskutinėje Binoje − pažymėta raudonai paveikslėlyje. Aukštesniosios pakopos ACHAP man visiška tamsa. Bet jeigu aš įnešu į šį tarpą „grupę, knygas, mokytoją“ ir pradedu su jais dirbti, tai turiu galimybę susieti save su šia Bina.
Ir tai netgi nereiškia, kad pati ši grupė turi būti dvasiniame pasaulyje. Tačiau šios priemonės (grupė, knygos, mokytojas) turi tokias stebuklingas savybes (sgula), kad jeigu aš įsivaizduoju, tarsi jie būtų aukščiau manęs ir noriu įsijungti į juos, anuliuodamas prieš juos savo egoizmą, tai ištraukiu iš jų dvasinį komponentą. Iš aukštesniosios pakopos GE per juos pas mane ateina Šviesa.
Aš savo ruožtu įdedu norą (egoistinį!), o kaip atsakas man ateina Šviesa ir mes su ja susitinkame toje srityje, kuri vadinasi „mokytojas, knygos, grupė“. Tai kokybinė sąvoka, o ne žmonės ar knygos – būtent ta vieta, kur atskleidžiu aukštesniosios pakopos ACHAP’ą, dvasinį pasaulį.
Todėl turiu įsivaizduoti, kad jie aukšti, didūs ir kad jų viduje yra Kūrėjas. Tik tokia forma galiu įsivaizduoti aukštesniosios pakopos ACHAP’ą – aukštesnę pakopą ir į ją įsikibti. Juk aš neturiu GE, nėra jokios kitos galimybės.

Iš 2011 m. sausio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Embriono užduotis – prilipti prie aukštesniosios pakopos

Kaip išaugti dvasiškai?

Dvasinis liftas

Komentarų nėra