Pateikti Penktadienis, vasario 18, 2011 dienos įrašai.


Apie Egiptą ir ne tik

Krizė, globalizacija

Įvykiai, kurie šiandien klostosi Egipte ir kitose arabų šalyse, žinoma, labai susiję su nauja būsena, kurioje atsidūrė žmonija. Manau, vertėtų išskirti du momentus.
Žiūrint politiko akimis, būtų protinga, kad vyriausybes sudarytų visos visuomenėje veikiančios jėgos. Tokia būsena būtų labiausiai subalansuota iš visų galimų. Pavyzdžiui, jeigu „Chizbula“ egzistuoja, tai ir ji turi būti atstovaujama. Jeigu jos niekaip negalima suvaldyti – geriau jau tegu sėdi parlamente. Visos pačios įvairiausios ir įvairiaflangės partijos privalo turėti savo atstovų valdžioje. Vyriausybė turi atspindėti visas nuomones, tvyrančias liaudyje. Kitaip ji  –  toli nuo tiesos. Tik turint tokią vyriausybę galima produktyviai dirbti. Užuot kovojęs su neapčiuopiamu kalnų pogrindžiu „Al Kaida“, tu matysi, kas iš tiesų yra priešais tave, ir, esant būtinybei, galėsi naudoti jėgą, sankcijas. Juk šiandien, visiškai užsukus čiaupą, šalis uždustų per dvi savaites. Tai puikiai supranta visi.
Kita vertus, dirbti su diktatoriniais režimais neįmanoma. Ten yra tik vienas vadeiva, o visi likusieji „sėdi rūsyje“ – tai pusiau legali opozicija. Todėl tu negali prisikasti iki kitų, galbūt, labai stiprių judėjimų. Užuot derinęs santykius su visa šalimi, tu bendrauji tik su vienu žmogumi. Štai kodėl iš daugelio politinių jėgų sudaryta vyriausybė valdžioje priimtinesnė už pogrindinę. Gal ir keista, bet tai atriša rankas. Liaudis irgi mato ne rožinę opozicijos viziją, o tikrus dalykus. Neatsitiktinai iki šiol nerasta geresnė valdymo forma kaip demokratija, kuomet visi gali būti valdžioje, be to, bent apytiksliai atspindėti liaudies pažiūras. Tai, be abejo, yra arčiausiai dvasinės formos. Todėl, nepaisant nesusipratimų, dabartinius procesus reikėtų vertinti teigiamai. Jie veda prie tiesos atskleidimo. Tai jau judėjimas, vystymasis.

Iš 2011 m. vasario 4 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

Kuo blogiau, tuo geriau

Suprask gyvąją gamtos kalba ir pasakysi: „Pasaulis nuostabus!“

Komentarų nėra

Pasipriešinimas

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Sakote, jog reikia ne mažinti egoizmą, o didinti pozityvą. Ką turite omenyje?
Atsakymas: Omenyje turiu žmogų, žengiantį dvasiniu keliu ir priklausantį kabalistinei grupei. Kaip gi jam nuopuolyje padidinti pozityvą?
Būdamas prastos savijautos, aš išgersiu tabletę, apėmus blogai nuotaikai eisiu į šokius. Tačiau savo egoistinio minuso tokiais dalykais niekaip neužtušuoju!
Jeigu tau blogai – konstatuok šį faktą, bet negraužk savęs! Tai ne tu! Tiesiog tau dar truputį atskleidė tavo egoizmo. Nepriskirk jo sau.
Žmoguje nuolat atsiskleidžia negatyvas – kad būtų iš ko vystyti pozityvą. Kaip gi pasireiškia tas pozityvas? Ne sunaikinant egoizmą ir ne subalansuojant jį žemės lygmenyje. Jokiu būdu neturiu kompensuoti minuso žemiškuoju pliusu. Kad ir kaip bjauriai pasijusčiau, turiu siekti kompensuoti minusą tik dvasiniu pakilimu. Kitaip būsiu panašus į „pasaulio taisytojus“.
Jokiu būdu nekompensuoju negatyvo tuo, kad sumažinu jį. Nes man jis duotas tyčia, gyvenime juk nėra atsitiktinumų.
Ką turėčiau daryti? Man reikia sustiprinti savo ryšį su grupe, su tinkama aplinka. Kodėl? Kadangi visa mano ateitis priklauso nuo mūsų susiliejimo į vieną sistemą.
Jei manyje vystosi egoizmas – tik čia galimas teisingas sprendimas. Mano pliusas veda į grupę. Jei visu manyje atsirandančiu egoizmu aš sustiprinu savo pozityvų ryšį su aplinka – tai tampa altruistine jėga, kuri subalansuoja egoistinę jėgą. Ir paaiškėja, kad pakilau į kitą lygį – subalansavau minusą.
Paskui, žinoma, manyje kyla naujas minusas ir vėl turiu įsitvirtinti grupėje. Bet dabar grupė atrodo dar blogesnė: „Puskvailiai, nejautrios širdys, bukos galvos. Ir apskritai, nesinori man šito… Na gerai, eisiu, pasėdėsiu“.
Taip žmonės vėl ir vėl, vėl ir vėl nulenkia galvą ir kreipiasi į aplinką, kol pasiekia absoliutų ryšį.
Prie to mus stumia pati Gamta – kad būtume visi kartu kaip viena visuma. Iš čia ir globalinė krizė, ir visiška priklausomybė vienas nuo kito – kad pamatytume, kokia kryptimi turime save taisyti.
Taigi, mes su jumis susitarėme su egoizmu ne kovoti, o siekti jį panaudoti teisingai. Galiausiai iš minuso perkelsime jį į pliusą. Kitaip pliuso mes niekada nebūtume turėję.
Mano „AŠ“ – kaip rezistorius, kaip pasipriešinimas, kuriame išryškėja galia. Minusas ir pliusas sukuria įtampą, kuri ir perpiešia man tikrovės kontūrus.
Pasiekęs tam tikrą potencialą tarp minuso ir pliuso, savo „ekrane“ aš pamatau Aukštesniojo pasaulio vaizdą.

Iš 2011 m. sausio 28 d. antrosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Beveik gerai – tai blogai

Atsitokėk ir pažvelk į save

Amžinas laimėjimas

Komentarų nėra

Visi mano ėjimai užrašyti

Dvasinis darbas

Iš 2 pamokos Berlyno kongrese

Klausimas: Mes patiriame tūkstančius įvairiausių būsenų. Ar svarbu protokoluoti, užrašinėti jas tam, kad kiekvieną etapą iki galo įsisąmonintume?
Atsakymas: Labai geras klausimas. Pačioje kelio pradžioje aš taip pat jį uždaviau mokytojui: ar reikia man protokoluoti visas savo būsenas: „Šiandieną aš jaučiuosi kažkaip taip, elgiuosi su kitais štai taip“? Ar verta užrašinėti kiekvieną būseną: aš, mano požiūris į save, mano elgesys su kitais, kaip aš suprantu, suvokiu save pasaulyje, patį pasaulį? Ar verta nustatyti, tarkime, dešimt pozicijų ir kartą per dieną, ar kartą per keletą dienų, priklausomai nuo būsenų kaitos, bandyti jas fiksuoti?
Mokytojas atsakė, kad verta tą daryti pradiniame etape. Tai padeda žmogui. Pavyzdžiui, pasižiūriu į praeitį ir matau, kad kažką panašaus jau patyriau — ir nieko baisaus, išėjau. Arba panaudosiu užrašus ateičiai.
Kiek tai padeda daryti pažangą? Detalus grįžimas yra neįmanomas. Juk jūs išgyvenate kitą būseną ir negalite jausti savęs praeityje — jūs tarsi nesuprantate jos, nes ten visiškai kitas žmogus.
Leisdamiesi iš viršaus žemyn, pereiname visas šimtas dvidešimt penkias pakopas, ir gauname šimtus milijardų rešimot, t. y. informacinių duomenų. Kiekvienas rešimot — tai būsena, jungianti visus pasaulius, visas visatas, viską kartu. Kai manyje veikia informacinis genas (rešimot), galiu jausti, galvoti tik remdamasis juo. Rešimot dingo — ir aš, tarsi paspaudus klavišą „Delete“, nieko nebežinau ir nebesuprantu. Atsiranda naujas rešimot — ir aš veikiu, atsižvelgdamas į jį. Esame sistema, nuolat jaučianti atsirandantį joje rešimot — informacijos geną. Šį geną mes patiriame. Genų seka sukelia mumyse gyvenimo, srovės, judėjimo pojūčius.
Todėl išgyvendami šiandieninę būseną ir skaitydami apie savaitės ar dviejų senumo savo būsenas, jūs galite visiškai jų nesuprasti — juk dabar jūs jų nejaučiate. Pabandykite. Vis dėlto, tai naudinga, bent jau tam, kad suprastumėte: jūs nesuvokiate netgi pats savęs.

Iš 2011 m. sausio 28 d. 2 pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja pradžia

Neapsikrauk balastu kelyje

Žvelgiant į gyvenimo knygą

Komentarų nėra