Pateikti Pirmadienis, vasario 28, 2011 dienos įrašai.


Neramumų epocha

Krizė, globalizacija

Visai neseniai nugriaudėjo „WikiLeaks“ epopėja. Visi manė: „Kas gi bus su pasauliu, jeigu ėmė skleistis valdančiųjų paslaptys?“ O šiandien apie tai jau pamiršome, viską užgožė nauji įvykiai Tunise, Egipte ir kitose šalyse. Ir juos greitai pakeis rytojaus įvykiai.
Žmonių visuomenė smarkiai keičiasi. Mes dar nesuvokiame, į kokį vystymosi etapą įėjo mūsų pasaulis. Anksčiau vystėmės ribotai veikiant mūsų egoizmui lėtame istoriniame procese. Įpratome matyti, kaip auga mūsų vaikai, paskui anūkai, viskas buvo perduodama paveldint. Mūsų laikais visi dalykai „vienkartiniai“, o ką perduoti, jeigu per gyvenimą keletą kartų keiti gyvenamąją vietą, namus, šeimą? Ir iš pagrindų keitiesi pats.
Bet nūnai įžengėme į visiškai naują epochą, kuriai pavyzdžio nėra mūsų ankstesniuose gyvenimuose ir istorijoje. Ir mes turime tiksliai įsisąmoninti, kad šiandien pasaulis bus kitoks, visiškai nenuspėjamas. Mes jokiu būdu iš anksto negalėsime nieko numatyti. Jis išmuš bet kokį pagrindą iš po kojų. Kad ir kaip norėtume aprūpinti save ir vaikus, bei nuspėti, numatyti kažką dienai ar dviem, net nuo ryto iki vakaro, – visą laiką vis aiškiau pastebėsime esą nuolatos besikeičiančiame pasaulyje.
Tai nėra gražūs žodžiai – bus taip ir žmogus įpras prie šito. Iš šių įvykių jis supras, kad egoizmas neužtikrina jam normalaus, stabilaus egzistavimo. Jo egoizmas negali padėti jam susivokti pasaulyje. Jis bus priverstas atsižvelgti į pasaulį ne jame pačiame.
Šių staigių pokyčių priežastis ta, kad gamta pradėjo žiūrėti į mus, kaip į globaliai ir integraliai susijusius, kaip į vieną visumą, kaip į esančius vienoje, vienintelio gamtos organizmo uždaroje sistemoje.
Bet tokie mūsų poelgiais neatitinka šito ir yra panašūs į vėžinį darinį sveikame organizme, kuris suryja viską aplinkui ir galiausiai sukeldamas viso organizmo žūtį naikina ir save.
Ir visa tai vyksta tik dėl to, kad atskleistų mums Kūrėją. Tu esi nestabilios būsenos ir visi tavo judesiai gali sukelti visiškai nenuspėjamą reakciją. Neaišku, kas tave veikia, kas bus kitą minutę. Ir žmogus iš tikrųjų ima įgyti dvasingumą. Jame iškyla primygtinis poreikis pajausti Aukščiausiąją valdančiąją jėgą.
Pradžioje iš egoistinių paskatų: kur gi dingti, jei visai nežinau, kas, kaip ir kodėl? Mano egoizmas, mano gyvenimo būdas, − niekas, ką sukūrėme šiame pasaulyje, man niekuo nepadeda. Ir priverstinai turiu ieškoti: kas gi visa tai valdo?
Jeigu anksčiau atrodė, kad tai aš, vyriausybė, „elitas“, tai dabar matau − nieko panašaus. Pasirodo, kad vyriausybės nieko negali padaryti ir apskritai jas nuverčia per naktį. Jokie mūsų pasaulio šulai negali nuspėti, kas bus po poros minučių biržoje, su valiutomis ir juolab su gamtos stichinėmis nelaimėmis.
Visa tai taip „drebina“ žmones, kad jie pamažu pradeda suvokti: reikalingas kitas ramstis – tikrasis. Jeigu visi mūsų „dievukai“ krinta ir mato savo negalėjimą, tai kur gi toji Aukščiausioji jėga, kuri iš tikro viską valdo?
Ir štai čia, kai žmogui kyla toks poreikis, jame susikuria sąlygos atskleisti Kūrėją.
„Kūrėju“ vadinama vienintelė pasaulyje valdanti jėga. Kitos nėra. Ji valdo viską, įskaitant ir mus. Ji amžina. Mes ją priimame kaip tobulą. Kodėl? Nes ji viena. Niekas nesakė, kad tai gerai, ir niekas nesakė, kad tai blogai. Tiesiog ji viena ir visiems vadovauja, komanduoja, o mes sukurti tokiais, kad artėdami prie jos jaučiamės gerai. Ir todėl kalbame, kad ji – tobulumas ir gėris.

Iš 2011 m. sausio 29 d. ketvirtosios pamokos Berlyno kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Sujungti vienu tinklu

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Naujos globalaus pasaulio taisyklės

Komentarų nėra

Prašymas netikras, atsakymas tikras

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda

Kai taškas širdyje atveda mus į grupę, pradedame atlikinėti įvairiausius veiksmus, dar tiksliai nežinodami, kas, kaip ir dėl ko. Mumyse kol kas nėra ketinimo davimui (lišma) ir nėra jam poreikio.
Tai negyvasis realizacijos lygmuo: mes jau įžengėme į kažkokį procesą, bet kol kas savęs neskubiname į tikslą, dar to nesugebame. Mes vystomės kaip negyvoje gamtoje – aplinkos veikiami ir absoliučiai ją atitikdami, nepridėdami savo jėgų.
Šis ketinimo lo lišma periodas skirstomas į etapus. Kildamas iš dvasinės negyvosios gamtos pakopos žmogus ima suprasti, kad viskas turi būti ne taip: „Kur mano pasirinkimo laisvė? Kas bus su manimi?“ Jis žengia paprastus, racionalius, praktiškus žingsnius ir suvokia, kad gali įsilieti į ypatingą procesą, kuris jam leis per aukštesnę sistemą nustatyti savo vystymosi tempą ir formą.
Kaip? Žmogus tiki, kad mokymosi metu dėdamas pastangas pritrauks grąžinančią į Šaltinį Šviesą. Paskyręs gyvenimą dvasinio tikslo siekimui, jis dirba grupėje, mokosi, užsiima platinimu ir visa tai darydamas siekia įgyti davimo savybę, ketinimą lišma, meilę artimui.
Tegul kol kas tai netikras, dirbtinis noras, bet žmogus vis tiek šitaip prišaukia sau Šviesą. Ryšio sistema sudaryta tokiu būdu, kad netgi netikri šaukimai ir ketinimai vis dėlto skatina Šviesą veikti.

Iš 2011 m. vasario mėn. 7 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Ten, kur trokšta širdis…

Nesiliaukite prašę!

Komentarų nėra