Dvasinis pasaulis gimsta tarp mūsų

Realybės suvokimas, Viena siela

Kiek daug daiktų atsirado ir išnyko iš šio pasaulio, kai jie vystantis technikai buvo pakeisti tobulesniais. Dabar prasideda kitas procesas – pavyzdžiui, iš mūsų pojūčių greitai dings visi automobiliai ir lėktuvai, nes jie praras savo svarbą.
Visą šį „paveikslą“, kuris lyg ekrane „parodomas“ mums smegenų galinėje dalyje, kuria jėgos: tiesioginė ir atspindėtoji Šviesa drauge su noru mėgautis.
Todėl žmonės ir pereina prie kompiuterio klaviatūros. Atrodytų, ką su ja galima pagaminti – drabužius, namus? Žmonės kuria kažkokias dirbtines vertybes: pagarbą, valdžią, mokslą – „gaminius“, nesusijusius su kūno poreikiais (maistu, seksu, šeima). Tačiau taip mes kuriame ryšį tarp žmonių, o šioms pastangoms medžiagų nereikia. Svarbiausia – „sukurti“ atspindėtąją Šviesą, ir jeigu tai padaroma žaidžiant kompiuterio klaviatūra, šito pakanka!
Realybės, kurioje mes gyvename, forma priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu aš viską pradėsiu matyti „atvirkščioje“ Šviesoje, sujungsiu šaką su šaknim ir pamatysiu man atsiveriančio pasaulio dvasines šaknis. Ir šios dvasinės šaknys man taps svarbesnės negu jų materialiosios šakos. Galiausiai materialiosios šakos palaipsniui iš viso išnyks iš mano jutimų – juk aš vis labiau vystysiu savo dvasinius pojūčius.
Iš materialaus pasaulio imsiu tik tai, kas reikalinga kūno gyvybingumui išsaugoti – daugiau man neprireiks. Taip šis pasaulis darysis vis skaidresnis. Tačiau tai priklauso ne nuo atskiro žmogaus, o nuo bendro visų pasaulio sielų išsitaisymo.
Jeigu mūsų sielos susivienija – jos tarpusavyje sukuria dvasinį pasaulį! Jos jau turi bendrą Aukštesniojo pasaulio jutimą, todėl pradeda jausti tokią tikrovę, kuri yra ne tik aukščiau už materialinę, bet ir milijardus kartų galingesnė už ją. Net pati pirmoji dvasinė pakopa neapsakomai didesnė ir galingesnė už mūsų pasaulį.
Jeigu pradedame ją jausti – ji mums „užtemdo“ šį pasaulį. Juk ir dabar jame yra daugybė smulkmenų, kurių mes nepastebime. Noras mėgautis irgi niekur nedingsta. Bet kai tik visa žmonija tarpusavyje pradeda kurti bendrą davimo sistemą, tai yra, vietą dvasiniam pasauliui – mes pradedame jame gyventi ir jam suteikiame visą svarbą!
O žemesniąją, materialiąją plotmę mes pradedame kelti iki dvasinio lygio. Tai yra, materialumą pradedu vertinti kaip dvasingumo dalį – juk matau viską veikiančias jėgas ir nebepastebiu medžiagos. Man medžiaga virsta jėgomis – tai yra, Asija ir visi likusieji pasauliai pakyla iki Begalybės pasaulio.
Tačiau tam visa žmonija turi susivienyti į vieną bendrą sielą.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Viliojanti kelionė į sielos gelmes

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>