Klausimas: Ką reiškia prašyti Šviesos pagalbos?
Atsakymas: Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jam atrodo, kad jis to nori. Jis entuziastingai siekia suprasti, pažinti, kažką nuveikti. Šis užsidegimas jam atrodo begalinis ir tinkamas judėti pirmyn. Tik po ilgo laiko žmogus pradeda suprasti, kad postūmis judėti pirmyn pabunda ne jame. Šį sudužusį norą jis įgyja sąveikaudamas su aplinka, su draugais. Žmogus visiškai nenori jungtis su jais į vieningą širdį, laiduoti už kitus. Jis aiškiai mato sudužusį norą: blogį, meilės vietoje neapykantą, atskirumą, nesugebėjimą vienytis. Šis noras stabdo žmogų, ir dabar su juo jis turi kreiptis į Gražinančią į šaltinį Šviesą.
Bet kur man reikia sugrįžti? Prie kokio Šaltinio? Koks tai noras?
Tam reikia dviejų labai skirtingų žingsnių, ir juos skirianti riba kelia daug rūpesčių. Protui tai yra paprasčiau „Pasirodo, kad savo paties siekiu aš tik prieinu teisingą vietą, bet ne toliau. O po to man reikia įgyti naują norą, dabar sudužusį tarp manęs ir artimo“. Man reikia atskleisti neapykantą artimui ir Šviesos pagalba pamatyti joje esantį blogį. Man reikia atskleisti, kad šios neapykantos ištaisymas ir yra sugrįžimas prie gėrio. Tada man ir prireiks Šviesos – ne šiaip sau jos užpildymo, o jėgos, kuri ištaisytų mano blogį ir grąžintų mane į Šaltinį, prie gėrio. O gėris man – tai vienijimasis su artimu.
Šiuos dalykus reikia aiškiai suvokti. Reikia išsiaiškinti, kad viskas yra būtent taip, o ne kitaip. Bėda ta, kad be aplinkos pagalbos žmogus negali pats su savimi dirbti. Jam reikalinga išorinė, fizinė pagalba, o po to, siekdamas tikslo, jis grupėje aptinka tokių dalykų, kurių nepastebi ir patys draugai.
Atliekamas tiek išorinis, tiek vidinis darbas, bet jis visas skirtas tam, kad atskleistume susiskaldymo tarp mūsų vietą, šio susiskaldymo žalą ir jo ištaisymo naudą.
Aš turiu absoliučiai aiškiai jausti: štai liga, kuri žudo mane, ir tik į Šaltinį grąžinanti Šviesa gali mane išgelbėti. Aš pats – neturiu jėgų. O išsigelbėjimas – vienybėje, tik ji mano vaistas. Viso kito nepaisau, įrašau į nulinę, arba neigiamos, blogos įtakos grafą. Bendromis pastangomis turime siekti tai pajusti realiai. Ir tada galima bus reikalauti į Šaltinį grąžinančios Šviesos. Aš ne tiesiog taip sau kažko neaiškaus trokštu, ne šiaip kažką noriu sužinoti, ne šiaip sau veržiuosi į dvasingumą – visa tai kupina egoizmo. Ne, aš siekiu tik susijungimo, noriu patirti būtinybę susivienyti su kitais. Tai vadinama „Malda prieš maldą“. Tik tokiais žingsniais, kad ir parodomaisiais, kad ir teatrališkais, kad ir sukandę dantis, mes palaipsniui judėsime pirmyn. Pirmyn – prie tiesos: ne prie nuogos mūsų „pilvo“ tiesos, o prie tikros, dvasinės tiesos. Apie tai pasakyta: „Savo tautoje aš gyvenu“.
Norite atskleisti Kūrėją? Kūrėjas – tai davimo savybė. Ji atsiskleidžia, tik esant teisingam ryšiui tarp mūsų. Kuo daugiau apie jį kalbėsime, rašysime, aptarinėsime, kuo konkrečiau, betarpiškiau, aiškiau, tikriau tai darysime, neleisdami tam tapti tiesiog įpročiu, tuo greičiau įgyvendinsime.

Iš 2011 m. vasario 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Malda prieš meldžiantis

Ten, kur trokšta širdis…

Ne vien norėti