Pateikti Penktadienis, 4 kovo, 2011 dienos įrašai.


Didelis karas dėl mažo žmogaus

Krizė, globalizacija, Platinimas

Klausimas: Supratau, kad visą žiniasklaidą norite paversti ugdymo priemone, tarsi kiekvienas žmogus turėtų sėstis į mokyklinį suolą. Bet nejaugi žmonės sutiks, juk jie ne mokytis nori, o pramogauti?
Atsakymas: Tu paprasčiausiai neįsisąmonini, kad prarydamas informaciją, kuria tave „linksmina“ dabartiniai laikraščiai, esi mokykloje – tik labai blogoje! Tu šito tiesiog nejauti, tačiau žiniasklaida su tavimi daro, ką panorėjus. Ji tave keičia, vadinasi, esi mokykloje, kurioje tave dar ir kaip moko!
Tu manei, kad už jos neslepiamas joks ketinimas, jokia politika? Kažkas už viską moka ir sprendžia, kokioje šviesoje žinios turėtų būti pateiktos. Nuo ryto ligi vakaro sėdi žmonės ir mąsto, kokia turėtų būti išleidžiamo laikraščio dvasia, tendencija. Taip yra visoje žiniasklaidoje. Nėra nieko, kas būtų spausdinama tik dėl pramogos. Pasidomėk pramogų verslu ir pamatysi, kokia už jo politika ir kaip ji susijusi su laikraščiais.
Mažas žmogus nesupranta, kokie dideli karai vyksta dėl teisės jį valdyti. Kasdien mokaisi rūsčioje mokykloje – jie tau plauna smegenis ir keičia tave iš pagrindų.
Ir ši žmogaus keitimo kryptis turi likti, bet keisti ji turi tik į gerą! Juk mes visi – masinių informacijos priemonių vaisiai. Pasižiūrėkite į mūsų visuomenę ir pamatysite, kur atėjome. Mokykla – ne tik ta, kai sėdžiu suole ir žiūriu į mokytoją. Visa, kas aplink mus, yra mokykla, viską kažkas organizavo, viskas remiasi ideologija.
Laikraštis skaitytojui turi likti patrauklus ir įdomus, bet jo kryptis turi būti gera. Tai didelis menas. Lengva nufilmuoti ir išspausdinti žmogžudysčių scenas. Daug sunkiau pateikti visa taip, kad žmogus nenorėtų, jog jos pasikartotų – tai prieštarauja mūsų egoizmui.
Dar sunkiau pažadinti žmogui gailestį dėl to, kas nutiko, idant jis imtų atjausti kitą, tada ryšio priemonės iš tikrųjų vienytų žmones.
Šiuolaikinė žiniasklaida augina žmogaus ego – kiekvieno norą mėgautis. O mes savo ruožtu turime veikti visais savo kanalais, visais mus tarpusavyje ir su pasauliu siejančiais ryšiais skleisdami kabalos išmintį.
Net jeigu žmonės nesupranta ir negirdi, tačiau kada nors staiga šitai ims skleistis, atgis juose, ir jie patys apie tai prabils nesuvokdami, iš kur atėjo tokios naujos mintys.
Kitaip tariant, reikalingi du dalykai: pasaulinis ego turi kiek galima greičiau išaugti, o mūsų platinimas turi augti greičiau už jį! Ir kai abu šie komponentai susijungs kiekviename žmoguje (didelis egoizmas ir mūsų pastangos nukreipti jį į davimą) – tai duos teisingus vaisius.

Iš 2011 vasario 24 d. pamokos  pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kreiptis į žmogų tiesiogiai

Pusiausvyra visuomenėje

Pastūmėti pasaulį taisymosi link

Komentarų nėra

Jėga, gaivinanti šitą pasaulį

Kūrėjas, Realybės suvokimas

Klausimas: Jeigu pasaulis – integralus, globalus ir yra valdomas Kūrėjo per į šį pasaulį prasiskverbiantį aukščiausią sumanymą, tai kodėl mes negalime egzistuoti tiesiog atitikdami šiuos dėsnius ir harmoningai?
Atsakymas: Reikalas tas, kad mes „esame paslėptyje“ – nejaučiame tikrų ryšių tarpusavyje. Tas netikras paveikslas su iškreiptais ryšiais tarp žmonių, kurį mes dabar jaučiame, vadinasi „mūsų pasaulis“. Kai tiktai mes atskleisime tikrąjį ryšio tarp mūsų vaizdą, mes pasijusime tarsi naujame pasaulyje. Tai bus globalus, dvasinis pasaulis, nepriklausomas nuo mūsų fizinių kūnų, kuriame nėra gimimo ir mirties, – juk mes nesame pririšti prie kūnų. Kiekvienas iš mūsų jaus save ne kaip didelės sistemos mažytę dalelytę, o jaus visą šitą milžinišką sistemą. Ir todėl kiekvienas jaus save amžinybėje. Mes pajusime tą jėgą, kuri mus sieja tarpusavyje – ji vadinasi „Kūrėjas“. Kūrėjas (Bore) sudarytas iš žodžių (bo-re), kurie reiškia, kad reikia ateiti ir pamatyti!
Žmogus egzistuoja savo fiziniame, gyvūniniame kūne, o aukščiau šito gyvūninio lygmens jis turi dar papildomą aukščiausią sąmonės, minčių, norų, supratimo, žinių lygmenį. Šią pakopą mums ir reikia pasiekti. Be pačios sistemos mes dar atskleidžiame bendrą gyvybinę jėgą, kuri ją stumia. Kaip ir žmoguje, kuriame be biologinio kūno yra ir žmogiška asmenybė. Ir tą patį mes atskleidžiame bendros sistemos viduje: papildoma jėga, kuri ją atgaivina – ji ir vadinasi Kūrėjas. Ir kai mes Jį atskleidžiame, tai tampame tokie patys kaip Jis.

Iš 2011 m. vasario 1 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Nukreipk priemonę į tikslą, o tikslą į priemonę!

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito

Komentarų nėra