Pateikti Šeštadienis, kovo 5, 2011 dienos įrašai.


Pinigai – noro apdangalas

Ekonomika ir pinigai

Truputis istorijos: pinigai yra senovinis išradimas, aptinkama monetų, kurios buvo naudojamos net 650 metų prieš mūsų erą. Pirmiausia jie buvo vertinami pagal pačio metalo svorį ir vertę, bet palaipsniui pereita prie popierinių banknotų. Europoje XVII a. pradžioje jau naudojami popieriniai pinigai. Iki šiol pinigai lieka visų dėmesio centre, jie sukelia daugybę ginčų, pereidami iš rankų į rankas, ir tarnauja kaip žmonių jungimosi priemonė. Kodėl pinigai taip plačiai naudojami?
Yra tik Šviesa ir noras, kuriuos būtina susieti. Šis ryšys kyla dėl to, kad kiekvienas slepia savo egoizmą po ekranu, kuris vadinamas „apdangalu“ (kisufa). Iš šio žodžio ir kyla „pinigai“ (kesef). Jeigu turiu kuo uždengti savo norus ir todėl galiu juos teisingai naudoti, vadinasi, turiu ekraną, apdangalą, „pinigų“. Kaip šio reiškinio rezultatas, kaip dvasinės šaknies atspindys materialaus pasaulio šakose, mūsų pasaulyje egzistuoja taisyklė, kad bet kokiam gavimui būtina pastanga. Šis darbas ir sukuria noro apdangalą. Kiek aš esu pasirengęs dirbti dėl noro, tiek ir galiu jį užpildyti.
Senovėje žmonės dirbo tik už maistą. Kaip gyvūnai, kurie visą dieną ieško maisto ir gyvena gyvūninio kūno interesais: maistu ir giminės pratęsimu. Pinigai – tai pats natūraliausias dalykas. Net jei nėra pinigų ir žmogus yra su savimi, gamta arba Kūrėju, už savo norų patenkinimą jis vis tiek moka savo pastangomis. Juk jam visą laiką pabunda nauji troškimai, kuriems reikia stengtis sukurti ekraną, apdangalą. Todėl pinigų, ekrano poreikis iškyla tą pačią akimirką, kai atsiranda noras. Visą vystymosi istoriją žmonės nuolat mainėsi: „tu – man, aš – tau“, mokėdami, jei ne pinigais, tai bent jau šypsena, padėka, gerais santykiais. Negalima ką nors paimti nesumokant. Arba mes mokame savo noru, arba pagal prievolę, laikydamiesi visuomenės susitarimų, o jeigu to nedarome, tai aukštesnioji sistema be abejonės pasirūpins mūsų skolomis ir sugrąžins kas priklauso sumokėti pardavėjui.

Iš 2011 m. kovo 1 d. pamokos pinigų tema

Komentarų nėra

Nepakišk Kūrėjui savęs

Dvasinis darbas, Grupė, Kabalos mokymasis

Klausimas: Kaip pagerinti mūsų darbo kokybę taip, kad prieš kiekvieną pamoką būtume pasiruošę koncentruotis ties pasaulio ištaisymu per mūsų susivienijimą?
Atsakymas: Mūsų prašymo jėga labai maža, nes mes nevienijame savo norų. Tai visa nesėkmių priežastis. Mes privalome susivienyti bendru noru, bendru siekiu. Jeigu tai įvyks, tai mes iš karto gausime atsakymą. Jeigu mes nesusivienysime, tai niekas kitas mums nepadės. Apie tai pasakyta: arba jūs vienijatės, arba čia bus jūsų laidojimo vieta.
Yra Šviesa, kuri visada pasiruošusi mus ištaisyti, su sąlyga, kad mes pasieksime visą noro dydį. O visas dydis reiškia, kad mes susivienysime į vieną visumą. Kieno nors didžiulis noras niekuo jam nepadės – mums reikia daug norų, besijungiančių vienas su kitu. Be to, mes neturime egoistiškai siekti įgyti Kūrėją ir dvasinį pasaulį sau. Jeigu tu iš tiesų nori dvasinio pasaulio, vadinasi, nori susivienyti su kitais. Tai duokite šen savo sugadintą vienybę, kad Kūrėjas ją ištaisytų! Vietoje to tu pakiši save patį. Bet jis į tave nežiūri, juk tai nėra susiskaldymo vieta, ten nėra ką taisyti. Nori prisikimšti pilvą – norėk, bet Kūrėjas nesiruošia jo pildyti. O jeigu Jam pateiksi suskaldytą ryšį su kitais – jį Jis, žinoma, ištaisys.

Iš 2011 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti?

Vienybė – naujoji tikrovė

Įtrauktas į dvasinį sūkurį

Komentarų nėra

Gematrija

Filmai, klipai

Komentarų nėra