Artėja būsena, kai visas pasaulis norės tapti vieningas! Jis turi tapti vieningas, nes gamtai reikalaujant atsiskleidžia mūsų vidinis noras. Todėl mumyse pradeda vystytis protas, ir mes sugalvojame tai, kas mums gali padėti išgirsti vieni kitus per atstumą.
Taip prieš 150 metų išradome radiją. Tik prieš 150 metų! Mažiau nei prieš šimtą metų atsirado televizija, žmonės išgalvojo kiną, kad sukurtų judesio iliuziją, o prieš 25 metus atradome interneto ryšį. Visa tai – dėl mūsų noro, kuris vystosi ir reikalauja iš mūsų didesnės integracijos, didesnio tarpusavio susijungimo.
Šis noras vystosi ir mes negalime jo sustabdyti. Jis reikalauja iš mūsų pastovaus, nepertraukiamo, visuotino tarpusavio ryšio, 24 valandas per parą, visame žemės rutulyje.
Prieš 200 metų žmogus išvykdavo, sugrįždavo, nebūdavo mėnesį ir nežinodavo, kas vyksta. Šiandien tai neįmanoma! Dingsta knygos. Kol rašai, spausdini, siunti, kol kas nors perskaitys… Laikraščiai, naujienos, viskas vyks šviesos, elektroninio ryšio greičiu. Visa tai sukėlė būtinumas mums taisytis!
Mūsų prigimtis, atsiskleidžianti kaip vieninga integrali sistema, verčia mus susijungti kartu. Tai, kas vyksta vienoje vietoje, nedelsiant pagaunama kitoje ir viskas aplinkui ima „liepsnoti“. Kas meta šį degtuką, padegantį visą pasaulį? Niekas! Tai mes susiję tarpusavyje savo vidiniuose noruose.
Jeigu palygintum šių metų pradžią ir pabaigą, pamatytum visą pasaulį, visiškai sujungtą tarpusavyje. Juk turime eiti bendro išsitaisymo link, tapti kaip vienas žmogus su viena širdimi, pasiekti tokią būseną, kai esame Begalybės pasaulyje ir atskleisti vieningą tarpusavio ryšio jėgą.
Todėl turime vystyti mūsų televiziją ir interneto išteklius tokiu būdu, kad jie būtų kiek galima labiau interaktyvūs ir „gyvi“. Laidos tiesioginiame eteryje turi būti transliuojamos visą parą: tegul skambina žmonės iš viso pasaulio visomis kalbomis, kad niekas nejaustų jokio atotrūkio ir skirtumo. Tai turėtų vykti realiu laiku, o ne transliuojama iš anksto įrašyta ir iš archyvo ištraukta medžiaga, kad informacija nebūtų priimama kaip pasenusi, kad visi jaustų, kad tai – gyva!
Tavo noras gyvena dabartimi ir jau nepriima to, ką darei vakar. Jis pasikeitė, o tu parduodi jam tai, kas jau atgyveno.
Žmonės pajaus tai taip aštriai, jog negalės žiūrėti filmų! Pajausi, kad kinas, kuris anksčiau tave jaudino ir versdavo verkti, nesuteikia įspūdžių. Pamatysi, kad tai tavęs neveikia, nes buvo nufilmuota prieš keletą mėnesių ir yra negyva!
Viskas turi vykti šiuo momentu, kai perduodu tau savo pojūčius, o išorinė forma, per kurią esame vizualiai susieti tarpusavyje, tėra įrankis pasiekti vidinį ryšį iš širdies į širdį! Jei galėsime taip daryti, mums seksis platinti kabalos mokslą! Visas pasaulis to siekia! Jis dar apie tai nežino, bet būtent į ten veržiasi.
Duris į rytojų atvers tas, kas šitai supras ir žinos, kaip iš savo širdies papasakoti pasauliui teisingus dalykus, prie kurių šis veržiasi. Ir tai turi būti aktualu ne tik šiandien, bet ir rytoj (o tai gali suteikti tik kabalos mokslas)!

Iš 2011 m. vasario 10 d. savaitės skyriaus „Tecave“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didelis karas dėl mažo žmogaus

Naujasis „Facebook“ veidas

Nelaukiant kritinės ribos