Klausimas: Brangus Mokytojau, mes Jūsų mokiniai iš Japonijos norėtume žinoti Jūsų nuomonę apie mus užklupusios nelaimės − žemės drebėjimo ir cunamio − priežastis. Anot pranešimų, artimiausiu metu dar laukiama smūgių. Ar visi kartu galime išvengti tokių įvykių pas mus ir pasaulyje apskritai?
Atsakymas: Gamta evoliucijos keliu veda mus, kol išsivystę tapsime panašūs į ją. Mūsų jaučiami smūgiai ir kančios yra gamtos reakcija į tai, kad jos neatitinkame. Vienintelis visų krizių sprendimas – pasiekti pusiausvyrą su gamta.
Apskritai šitai pasiekiama taisant mūsų egoizmą. O mūsų egoizmas vertinamas pagal ryšį su visa žmonija kaip viena visuma. Nes būtent taip gamta jaučia mus − kaip vieną visumą. Ir kol tokiais netapsime, nelaimes persekios mus.
Knygoje „Zohar“ pasakyta („Įvadas į knyga Zohar“, 66-81 punktas), kad jos prasideda nuo geriausiųjų − šiuo atveju nuo Japonijos. Tačiau stiprėjant smūgiams, pasieks ir blogesnius… O sprendimas vienas − susijungti meilėje artimui ir kaip visa gamta tapti globalia integralia sistema. Ir tada savyje pajausime užpildantį mus Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas ant ugnikalnio

Tegul kitas smūgis būna meilė

Nelaukime smūgių

Klausimas: Kodėl studijuoti kabalos mokslą ateina daugiau moterų nei vyrų?
Atsakymas: Šiandien pasaulyje moters noras didesnis nei vyro. Juk šis pasaulis visiškai nepatenkina moters. Ji yra arčiau gamtos nei vyras, ji daugiau reikalauja iš žemiškos egzistencijos, nori turėti šeimą, vaikų ir vyrą, jai reikalingas lizdas. Kita vertus, vyras paprastai nenori įsipareigoti. Anksčiau jam tai buvo būtina, nes negalėjo sutvarkyti gyvenimo vienas: kas jam skalbs ir virs? Kas pasirūpins juo? Anksčiau buvo aišku, kad gyventi reikia dviese –  dėl vaikų ir dėl savęs. Tačiau šiandien kitaip. Visuomenėje veikia tiek pagalbinių sistemų, kad žmona tiesiog nereikalinga. Gali išspręsti skalbimo ir maisto gaminimo klausimus be jokių įsipareigojimų. Tačiau moteriai šie norai liko, nors mažesni. Dėl to ji labai kenčia.
Apskritai, moterys ištvermingesnės, labiau užsispyrusios, moteris stipresnė už vyrą, nes labiau susijusi su gamta, pastovesnė. Tačiau jos noras nepatenkintas, ji negauna pasaulyje to, ko reikalauja jos prigimtis. Nesuradusi vyro, kuris išpildytų jos troškimus, moteris lieka bejėgė. Juk jai tenka prisiimti vyro atsakomybę. Ir nors šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma gyventi be vyro, moterys vis tiek jaučia nusivylimą, tuštumą ir nepasitikėjimą. Tai verčia ieškoti gyvenimo prasmės. Dėl to į kabalą ateina daugiau moterų nei vyrų. Vyrus kol kas dar masina futbolas, kelionės, skirtingos moterys, todėl jie jaučia, kad viską turi. Blogiausiu atveju jie sugrįžta į savo gimtus namus pas mamą.
Taip ir išeina, kad moteris yra nusivylusi ir jaučia tuštumą.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pokalbio apie moteris

Daugiau šia tema skaitykite:

Moters verta vieta

Slaptoji moters galia

Dvasinė moters misija

Klausimas: Jeigu žmogaus prigimtis − tai noras mėgautis, tai kodėl didžioji žmonijos dalis tenkinasi mažais dalykais ir neieško amžino malonumo?
Atsakymas: Kartą sutikau savo seną vaikystės draugą. Jau seniai jis kolekcionavo pašto ženklus. Savo laiku „persirgęs“ šiuo susižavėjimu atidaviau jam savo kolekciją. Prisimenu, kaip pašto ženklai mano akyse prarado vertę, o mano draugui jie suteikdavo malonumą.
Ir štai kai susitikome, jis man pasakė: „Dabar be pašto ženklų renku ir vokus.“
Pasakė taip rimtai, kad jam pažadėjau atsiųsti mūsų voką. Čia nėra nieko juokingo: žmogus kažką brangina, jis turi tam tikrą norą. Net nepradėjau kalbėti su juo apie Šviesas ir amžiną malonumą. Koks ten amžinas malonumas, jeigu kalbame apie vokus ir pašto ženklus.
Viskas kyla iš noro. Kol jį turėjau, taip pat rinkau pašto ženklus. Vaikystėje kiekvienas praeina tokius periodus. O jam šis troškimas išliko − kaipgi man perduoti jam savo norą? Tai neįmanoma.
Mačiau daug vaikų, augančių šalia Rabašo, jo mokinių ir giminaičių. Jeigu vaikas turi norą, tai turi, o jeigu ne − tai ne. Negali jo priversti. Jis mato, kuo tu užsiimi, o visa kita priklauso nuo jo siekio. Ir nieko nepadarysi.
Taigi negalime reikalauti, kad žmogus dirbtų, idant susijungtų. Kiek žmonių pasaulyje iš tikrųjų šituo rūpinasi trokšdami pamatyti visą pasaulį kaip vientisą paprastą Šviesą, vieną Jėgą? Kas nori priimti tik tokį realybės vaizdą, ir dar taip, kad jame nejaustų savęs? Arba turi tokį norą arba ne.
Taip, grupės padedami galime paspartinti vystymąsi, bet vėlgi nespausdami žmogaus.

Iš 2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima paspartinti išsitaisymą?

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Visa kūrinija bus tavo!