Pateikti Šeštadienis, 12 kovo, 2011 dienos įrašai.


Užgauta garbė

Dvasinis darbas

Klausimas: Gyvenime būna taip, kad kažkas įžeidžia mane, ir aš jaučiuosi labai užgautas ir pažemintas. Kaip tiksliai analizuoti tokią situaciją?
Atsakymas: Iš dabartinės būsenos negalime apibrėžti teisingo santykio su tikrove. Mes pasiklydę pusiaukelėje tarp dangaus ir žemės. Dar neatskleidžiau Kūrėjo, bet jau ir nesu visiškoje paslėptyje. Įvairiausius išvedžiojimus: citatas, pasisakymus, žinių nuotrupas, priimu kaip atskleidimą, tačiau yra ne taip. Viskas manyje susijaukė.
Todėl „Pratarmėje į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad šiuo metu žmogus turi maksimaliai spartinti savo vystymąsi. Juk kalbama apie didelių nesusipratimų laikotarpį, kai aš negaliu suprasti tiesos, bet jau nebesutinku su melu. Mane tiesiog mėto iš vienos pusės į kitą.
Viena vertus, nėra nieko, išskyrus Kūrėją. Aš stoviu priešais Jį. Kaip turėčiau žiūrėti į realybę, jeigu aplinkui mane vien tik Jis? O kur aš pats? Jeigu Jis aprėkė mane, ar aš atsakydamas irgi turėčiau Jį aprėkti? Bet juk tai Kūrėjas. Vadinasi, reikia visąlaik tramdytis? Reikšti visišką nuolankumą net mirties akivaizdoje? Yra ir tokių nuomonių.
Iš tiesų, panašiais atvejais negalime duoti daug patarimų. Juk žmogus kas sekundę keičiasi.
Todėl kabalistai nurodo mums tam tikrą veiksmų seką, sąlygojamą paslėpties. Kodėl jie duoda šiuos patarimus?  Nes mes esame veikiami dviejų jėgų. Kūrėjas nesukūrė paprastos būsenos, kai aš stoviu priešais Jį ir niekur nenukrypdamas Jį atskleidžiu. Kas toks „aš“? Aš – tai išsiskaidymo, išsiskyrimo su Kūrėju jėgos. Be to, šios jėgos man atsiskleidžia kaip aš pats ir kaip tai, kas ne manyje, bet ne kaip Kūrėjas. Kūrėjas man – tai idealas, nematomas ir nejaučiamas.
Atskyrimo jėgos slepia Jį nuo manęs, o aš turiu jas sujungti į vieną visumą. Šios jėgos atskiria, nutolina mane nuo Kūrėjo, užkloja Jį. Jos išsiskiria į du pasaulius: vidinį ir išorinį. Iš esmės, jų prigimtis ta pati: išskyrimas, egoistinis noras, bet man jos reiškiasi dvejopai, priešingai.
Taigi aš turiu jas sujungti tarpusavyje ir jose atpažinti būtent išskyrimą. Stebėdamas veiksmą, mintį, norą − bet ką, kas tik yra aplink, aš sujungiu ir vidų, ir išorę tik tam, kad pasiekčiau vienybę. Tokiu atveju, jeigu gebu šitai atlikti, aš neklystu.
Čia taikytinas tik vienas principas: „Žmogus sprendžia pagal tai, ką mato“. Aš nesistengiu išaugti iki to Vienintelio, kuris nuo manęs paslėptas. Bet kai tik sujungiu visas jėgas – savąsias ir svetimas – į vieną visumą, savo viduje randu vieningą Kūrėją.

Iš  2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Komentarų nėra

Kabalos suvokimo etapai

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas, Viena siela

Klausimas: Kokias suvokimo pakopas praeina žmogus kabalos moksle?
Atsakymas: Pradėjęs užsiiminėti kabala žmogus iš pradžių mokosi teisingai suvokti šį pasaulį. Nors jis studijuoja aukštesniąją pakopą, kitą matavimą (kur visi esame sujungti kartu), t. y. integralų pasaulį.
Bet jį studijuodami kaip tik ir pradedame suprasti, kaip stipriai čia, šiame pasaulyje, esame atskirti vienas nuo kito, ir kiekvienas iš mūsų naikina visą sistemą, užuot dirbęs kartu su visais, kad ją papildytų.
Kiekvienas žmogus egzistuoja tarsi vėžio ląstelė bendrame organizme. Tai pajuntame ir suprantame būtent studijuodami globalią sistemos būseną. Ir tada labai aiškiai pajaučiame šių dviejų lygmenų skirtumą: aukštesniojo, harmoningai sujungto, ir mūsų, visiškai suskaldyto į egoistus individualistus.
Mokydamasis kartu su kitais draugais iš viso pasaulio žmogus pritraukia sau vystymosi jėgą, kuri pamažu jį veikia. Ši gamtoje egzistuojanti jėga pradeda jį keisti – daro jį labiau susijusį su kitais. Galiausiai žmogus ima suvokti pasaulį kaip vieną, bendrą sistemą.
Tai ateina natūraliai, iš vidaus. O ne dirbtinai, kaip kad šiandien mes per prievartą jungiame vieną su kitu. Ir tada žmogaus požiūris į pasaulį, gyvenimą, patį save, jo gyvenimo planai – visa tai keičiasi. O kadangi žmogus pradeda geriau jausti pasaulį – teisingiau, globaliau, pasaulis jam tampa skaidrus.
Jis mato visų realybės dalių tarpusavio ryšius, veikiančius kitapus išorinio pasaulio vaizdo. Tai tarytum siuvinys: gerojoje pusėje matomos gėlės, o išvirkščioje – rišantys siūlai, kurie tarpusavyje jungia visas dalis.
Žmogus visa tai mato ir jau nebėra tamsoje. Jis jaučia, kaip viskas kartu susiję, tampa išmintingesnis, ir nebedaro kvailysčių. Tai pirmasis kabalos mokslo suvokimo etapas.
O po to skverbdamasis į jį dar giliau žmogus pradeda atskleisti visų realybės dalių tarpusavio ryšių lygmenis. Jis ima dirbti su visomis šiomis jungiančiomis jėgomis. Ir tada jam paaiškėja, kad visi šiame pasaulyje veikia kaip marionetės ant virvučių.
Jis mato, kaip viskas yra valdoma šiomis blogojoje „siuvinio“ pusėje esančiomis virvutėmis. O mes, gyvenantys šiame pasaulyje, neturime jokios valios laisvės, ir mūsų elgesį lemia genai, hormonai bei mus valdančios jėgos. O jis jau pasiekia sprendimų priėmimo lygmenį ir gali pats spręsti, kaip jam elgtis ir kokią savo ateitį jis nori matyti.
Juk teisingai mato visą bendrą sistemą ir įsijungia į ją, susivienija su ja. Jo norai ima veikti kartu su šios sistemos norais. Tai antrasis suvokimo etapas. O paskui dar yra etapų – iš viso penki.

Iš 2011 m. vasario 2 d. paskaitos Paryžiuje

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

„613“ kartų didesnė Begalybė…

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Komentarų nėra

Neieškokite ateivių

Filmai, klipai, Realybės suvokimas

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra