Užgauta garbė

Dvasinis darbas

Klausimas: Gyvenime būna taip, kad kažkas įžeidžia mane, ir aš jaučiuosi labai užgautas ir pažemintas. Kaip tiksliai analizuoti tokią situaciją?
Atsakymas: Iš dabartinės būsenos negalime apibrėžti teisingo santykio su tikrove. Mes pasiklydę pusiaukelėje tarp dangaus ir žemės. Dar neatskleidžiau Kūrėjo, bet jau ir nesu visiškoje paslėptyje. Įvairiausius išvedžiojimus: citatas, pasisakymus, žinių nuotrupas, priimu kaip atskleidimą, tačiau yra ne taip. Viskas manyje susijaukė.
Todėl „Pratarmėje į Mokymą apie dešimt sfirų“ Baal Sulamas rašo, kad šiuo metu žmogus turi maksimaliai spartinti savo vystymąsi. Juk kalbama apie didelių nesusipratimų laikotarpį, kai aš negaliu suprasti tiesos, bet jau nebesutinku su melu. Mane tiesiog mėto iš vienos pusės į kitą.
Viena vertus, nėra nieko, išskyrus Kūrėją. Aš stoviu priešais Jį. Kaip turėčiau žiūrėti į realybę, jeigu aplinkui mane vien tik Jis? O kur aš pats? Jeigu Jis aprėkė mane, ar aš atsakydamas irgi turėčiau Jį aprėkti? Bet juk tai Kūrėjas. Vadinasi, reikia visąlaik tramdytis? Reikšti visišką nuolankumą net mirties akivaizdoje? Yra ir tokių nuomonių.
Iš tiesų, panašiais atvejais negalime duoti daug patarimų. Juk žmogus kas sekundę keičiasi.
Todėl kabalistai nurodo mums tam tikrą veiksmų seką, sąlygojamą paslėpties. Kodėl jie duoda šiuos patarimus?  Nes mes esame veikiami dviejų jėgų. Kūrėjas nesukūrė paprastos būsenos, kai aš stoviu priešais Jį ir niekur nenukrypdamas Jį atskleidžiu. Kas toks „aš“? Aš – tai išsiskaidymo, išsiskyrimo su Kūrėju jėgos. Be to, šios jėgos man atsiskleidžia kaip aš pats ir kaip tai, kas ne manyje, bet ne kaip Kūrėjas. Kūrėjas man – tai idealas, nematomas ir nejaučiamas.
Atskyrimo jėgos slepia Jį nuo manęs, o aš turiu jas sujungti į vieną visumą. Šios jėgos atskiria, nutolina mane nuo Kūrėjo, užkloja Jį. Jos išsiskiria į du pasaulius: vidinį ir išorinį. Iš esmės, jų prigimtis ta pati: išskyrimas, egoistinis noras, bet man jos reiškiasi dvejopai, priešingai.
Taigi aš turiu jas sujungti tarpusavyje ir jose atpažinti būtent išskyrimą. Stebėdamas veiksmą, mintį, norą − bet ką, kas tik yra aplink, aš sujungiu ir vidų, ir išorę tik tam, kad pasiekčiau vienybę. Tokiu atveju, jeigu gebu šitai atlikti, aš neklystu.
Čia taikytinas tik vienas principas: „Žmogus sprendžia pagal tai, ką mato“. Aš nesistengiu išaugti iki to Vienintelio, kuris nuo manęs paslėptas. Bet kai tik sujungiu visas jėgas – savąsias ir svetimas – į vieną visumą, savo viduje randu vieningą Kūrėją.

Iš  2011 m. vasario 10 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė išeitis – šuolis per bedugnę

Laimės formulė: 1 + 1 = 1

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>