Klausimas: Kodėl tokia didelio masto katastrofa Japonijoje man vis tiek atrodo tokia tolima?
Atsakymas: Mano egoizmas atitolina nuo manęs „svetimas“ nelaimes. Kuo jis stipresnis, tuo tolimesnė man atrodo katastrofa Japonijos salose. Ir atvirkščiai, pagal savo išsitaisymo laipsnį pajausčiau ją artima.
Kartą panašioje padėtyje Rabašo paklausė, kodėl tiesiog per pamoką jis laksto klausyti naujienų per radiją? „Argi ten jūsų vaikai?“ „Taip, − atsakė jis, − tai mano vaikai“.
Artimųjų nelaimes reikia jausti kaip savo vaikų nelaimes.

Iš 2011 m. kovo 13 pamokos 4 dalies, „Ekologinė problema ir jos sprendimo kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Karų arba geranoriško bendradarbiavimo kelias

Visiems kartu pro vieną „langą“ bežiūrint

Gaisras sieloje

Klausimas iš Japonijos: Koks turi būti mūsų vidinis darbas ekstremaliose situacijose? Kol žiūriu pamoką, požeminiai smūgiai nesiliauja.
Atsakymas: Šiomis dienomis turime dar labiau susitelkti į vienybę ir būti tikri, kad būtent dėl vidinių pastangų galėsime išvengti panašių katastrofų pasaulyje – Japonijoje ir visuose regionuose, kur žmonės dabar kenčia.
Kodėl jie kenčia? Kodėl išsitaisymo link neina teisingu keliu? Kodėl nepabunda ir neišeina į gatves su šūkiais: „Mesijas dabar!“? Kitaip tariant, kodėl jie nereikalauja ištaisymo, permainų, naujos būsenos? Kodėl vietoj to ragina keisti vyriausybę? Kaip jiems tai padės? Niekam nuo to geriau nebus, net jeigu pasitrauks Libijos diktatorius. Susidariusį atotrūkį užpildys islamo radikalizmas ar dar kažkas, tačiau tai tebus akla psichologinė kompensacija. Iš tikrųjų žmonėms nebus geriau. Tai kančių kelias.
Pastaruoju metu pasaulis sparčiai ginkluojasi. Vėl atnaujiname nutrūkusias lenktynes, tarsi norėdami pasverti jėgas. Kokia kvailystė pyktis it mažiems vaikams! Bet pažvelk, kiek tai atima jėgų ir išteklių.
Galiausiai viskas priklauso nuo mūsų, nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje, gavusių impulsą taisytis. Patys turime susijungti viduje, pajausti save kaip vieną visumą. Tada norėdami sutelkti draugėn visą pasaulį padėsime ir kitiems priartėti. Juk jie mūsų pasyvioji dalis, jie savo jėgomis nesugeba priartėti, kol nesuteiksime jiems galimybės užmegzti su mumis ryšį.
Gavęs prabudimą, tašką širdyje, žmogus ateis pas mus ir prisijungs prie visų tų, kurie aktyvina ir greitina vystymąsi, adaptuodamas savo darbo tempą prie naujų rešimot atsiradimo tempo. Tada jokios jėgos, jokie cunamiai, revoliucijos, karai ir kt., neprivers judėti neigiama forma.
Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, nuo to, kokiu mastu veikiame, kad susijungtume. Pasaulis neturi kito sprendimo.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos 4 dalies, „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvengti gamtos smūgių

Žinoti – reiškia duoti

Sujungti vienu tinklu

Video klipas rusų k.