Pateikti Antradienis, kovo 15, 2011 dienos įrašai.


Paskutinis lašas

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Klausimas: Ką reiškia pasiruošimas kongresui?
Atsakymas: Kongresas – tai ypatinga būsena, kuri iš žmogaus reikalauja didžiulių pastangų, susitelkimo į vidinį jungimąsi. Atvažiuoji ten, kad įdėtum į bendrą katilą savo vidinį norą susivienyti su kitais.
Tai reikalauja dvasinių pastangų ir tam reikia pasiruošti. Lygiai taip žmogus ruošiasi bet kuriam jam svarbiam įvykiui.
Žinau, kad yra žmonių, kurie po pusę metų rengiasi vestuvėms, į tai įdėdami daug pastangų. O čia mūsų laukia visiškai ypatingos Vestuvės – toks susijungimas tarp mūsų, kur atskleidžiame aukščiausią jėgą, Kūrėją!
Jis ir dabar jau yra tarp mūsų, bet slepiasi. Ir viskas priklauso nuo to, kaip save paruošime, kad atskleistume tarpusavio davimo jėgą – atitinkamai atsiskleis ir Jo davimo jėga, Kūrėjas.
Čia veikia savybių panašumo dėsnis: jeigu susijungiame ir tai kažkuo panašu į Jo davimą, tai tame mūsų davimo inde (kli) atskleisime aukštesniąją Duodančiojo jėgą.
Būtent tam ir ruošiuosi: kiek galėsime susijungti, duoti, tiek galėsime įdėti į tai. Ir tai nebūtinai turi būti matoma iš išorės. Žiūrint į mane paprastai matyti, kad viduje esu įsitempęs labiau nei įprasta, galbūt netgi jaučiuosi šiek kiek sergąs.
Žinome, jog žmogus ateina į grupę ne tam, kad gautų žinių kaip universitete, o tam, kad susijungtų su grupe. Ir lygiai taip pat atvažiuojame į kongresą: visų pirma, kad susijungtume, kad išnaudotume šią galimybę, ir galbūt šįkart „centui prie cento“ susidėjus į didžiulį kapitalą mūsų sąskaitoje, būtent šis kongresas taps tuo paskutiniu lašu, ir mums iškart atsiskleis Kūrėjas.
Tikėkimės, kad tai atsitiks būtent šį sykį! Aš visada ruošiuosi tokiam proveržiui.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos apie vidinį pasirengimą kongresui „WE!“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmyn per kongreso bangas

Kongresui – parengtis numeris vienas!

Kaip pasiruošti kongresui?

Komentarų nėra

Ateitis priklauso virtualiai grupei

Grupė

Klausimas: Ar galima, esant virtualioje grupėje, prie kompiuterio ekrano, atskleisti blogį mūsų tarpusavio santykiuose?
Atsakymas: Žinoma, galima. Mes esame bendrame nore, nesvarbu, kad nesėdime šalia. Aš galiu sėdėti šalia tavęs ir nežinoti, kuo tu vardu, nežiūrėti tau į veidą.
Nesvarbu, ar mes esame vienoje patalpoje, ar skirtingose vietose. Juk susijungimas jausminis – jam  nereikalingas fizinis kontaktas. Mūsų pasaulis keičiasi, jis vienijasi virtualiais ryšiais. Būtent toks bus ir mūsų noras. Aš neprivalau sėdėti viename kambaryje su visais. Vienybės pojūtis nesusijęs su fiziniu atstumu, o artimu vadinamas ne tas, kas artimas fiziškai – turimas omenyje dvasinis, jausminis artumas. Fizinis atstumas neveikia norų ir pojūčių. Tai taikytina žmonių tarpusavio santykiams net mūsų pasaulyje, o tuo labiau, jeigu kalbama apie dvasinį ryšį. Šis išvis nesusijęs su fiziniu atstumu. Padirbėkite virtualioje grupėje ir pamatysite, kad nėra jokio skirtumo, ar mes sėdėsime kartu prie vieno stalo, ar prie savo ekranų.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Internetas – vystymosi greitintuvas

Pabėgimas būnant vietoje

Siela kitoje kompiuterio ekrano pusėje

Komentarų nėra

Pareiga mokytis iš tikro išminčiaus kabalisto

Mokytojas ir mokinys

Klausimas: Kaip žmogus gali sužinoti, kad priešais jį – tikras kabalistas?
Atsakymas: Iš kur sužinoti, kad priešais tave tikras kabalistas? Jis negali parodyti kokio nors ypatingo diplomo ar stebuklingų veiksmų, kurie atrodytų dvasingi, – iš kur tau žinoti, kas yra dvasingumas? Todėl gali vadovautis tik savo nuojauta, sakančia, ar tai tinka, ar sieja tave su sielos šaknimi. Kol suradau Rabašą, mokiausi 5-6 vietose. Išėjau ne dėl to, kad radau kažką geresnio – paprasčiausiai supratau, kad ten nebėra ką veikti, ko mokytis. Ir ne todėl, kad jie norėjo mane apgauti – kiekvienas turėjo savo metodiką, savo matymą ir savo paklydimų. O aš ieškojau, kur galėčiau studijuoti kabalą kaip mokslą. Kai patekau pas Rabašą, iškart pamačiau, kad ten studijuoja tikruosius šaltinius: knygą „Zohar“, Ari, Baal Sulamą – pagrindines kabalos knygas, ten pateikiami gilūs logiški sąvokų apibrėžimai be išorinių religinių apeigų ar meditacijų. Jo požiūris buvo griežtai mokslinis, be lenkimo į vieną ar kitą pusę, todėl jau tada supratau, kad visa kita neturi ryšio su tiesa. Pajutau, kad ten, kur kalbama apie kažkokius veiksmus, susijusius su fiziniu kūnu, ar apie fantazijas, nėra ryšio su dvasingumu. Aš visiškai aiškiai jutau, kad čia turi būti kažkoks įėjimas į gilesnį vidinį pasaulį, kuris nepriklauso nuo kūno ar vaizduotės – savybių, kurias turiu. Reikia atverti kažkokią gilesnę žmogaus vidinę plotmę, ir aš ieškojau, kaip tai padaryti. Kai atėjau pas Rabašą ir pradėjau mokytis, supratau, kad jis kalba būtent apie tai. Baal Sulamas rašo, kad trokštantis gauti dvasinių žinių privalo rasti labiausiai jam tinkantį mokytoją – tikrą išminčių kabalistą. Jeigu žmogus jaučia, kad yra netinkamoje vietoje, turi ieškoti toliau, juk laikas nelaukia!

Iš 2011 vasario 13 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Kaip atpažinti kabalistą?

Komentarų nėra