Pateikti Penktadienis, kovo 18, 2011 dienos įrašai.


Narkozės būsenos

Krizė, globalizacija, Viena siela

Klausimas: Žmonija negali susieti ekologinių katastrofų su egoizmo ištaisymu. Kaip paaiškinti žmonėms šį ryšį?
Atsakymas: Turime ieškoti būdų tai padaryti, turime būtent nelaimių metu stengtis rašyti straipsnius ir formuluoti paaiškinimus, kad perteiktume esmę: visa tai vyksta dėl mūsų neišsitaisymo.
Išorinis pasaulis – mūsų vidinės būsenos kopija. Todėl iš tikrųjų kalbama apie vidines katastrofas, kurias mes tik suvokiame kaip išorines. Visos tautos – vienos sielos dalys, bet mūsų pojūčiuose jos atskirtos, tarsi svetimos dalys.
Tarytum man sukėlė vietinę narkozę ir aš nejaučiu, kaip dega mano koja, kaip nukertama mano ranka… Man kol kas juokinga, bet tai vyksta.
Todėl noriu, kad man pamažu sugrįžtų priklausomumo visumai jausmas, noriu pajusti išorines dalis kaip savąsias. Tada man bus suteikta galimybė ištaisyti savo būseną, požiūrį į savo artimą.
Juk jeigu išorinė tikrovė iš tikrųjų taps mano dalimi, patirsiu siaubingą jausmą. Todėl atsiskleidžiant ligai man kartu reikia gauti ir vaistus, galimybę pagerinti savo būklę. Štai ko aš prašau: vaistų kartu su atsiskleidžiančia liga. Tada galėsiu ištaisyti trūkumus savyje, ir to rezultatas – nurimę „išoriniai “ kataklizmai.
Tai mes ir turime daryti: prašyti vidinio ištaisymo, kuris sukels ištaisymą, tariamai esantį išorėje. Tada pamatysime visas problemas savyje ir ištaisysime jas. Šie norai (kelim) susilies su mumis, taps vidiniais ir visos stichinės nelaimės, kylančios dėl mūsų neištaisyto vidaus, pasibaigs.

Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Ekologinė problema ir jos sprendimų kelias“

Daugiau šia tema skaitykite:

Cunamis tavo sielos gelmėje

Nešvaistyk tau duoto laiko

Sprendimas – tarp mūsų

Komentarų nėra

Aplinka − aukštumoje

Dvasinis darbas, Grupė

Radęs teisingą aplinką žmogus yra pasirengęs nusilenkti jai, priimti viską, ką jam sakys. Iš pradžių jis visur mato didybę: mokytojo, mokymosi, bičiulių atžvilgiu.
Tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui, jis ima priprasti. Jam suteikia galimybę įsilieti į aplinką, ir tada prasideda riedėjimas žemyn: „Viskas gerai, aš su savo kompanija, kaip ir anksčiau. Esu užsiėmęs“.
Tuo pačiu žmogus išbraukia save ir darda žemyn. Dėl savo kvailumo ir išdidumo jis nesupranta: dabar jam leidžiama priartėti, kad jis savo akyse aukštintų aplinką. Ji jam turi tapti dar didesnė nei iš pradžių.
Tačiau žmogus pagal savo prigimtį žvelgia į pasaulį per materialiąją prizmę. Bičiulius jau pažįsta ir jie ne tokie dideli kaip anksčiau, kada jis tarp jų jausdavosi esąs kuklus svečias. Mokymosi medžiaga susisieja, o ir mokytojas praranda ankstesnį aukštį.
Taip auga egoizmas, kad suteiktų žmogui galimybę kaskart iš naujo aukštinti aplinką. Tačiau šios „tinkamos pagalbos“ žmogus neišnaudoja, kad kiltų, o palieka ją sau apačioje. Ir galiausiai užuot kilęs leidžiasi.
Taip nusipelnę pakilti ir atskleisti Kūrėją žmonės, nesuspėję įžengti į aplinką, iš karto ima leistis, niekina gautas priemones. Jau kitą dieną jie žvelgia į aplinką ne taip, kaip vakar. Mokytojas, grupė ir knygos jų akyse praranda vertingumą, nors ir skirtingu tempu.
O todėl mano darbas – nepaliaujamai kelti aplinkos − mokytojo, knygų ir grupės − svarbą. Visąlaik kilti. Ne todėl, kad kažkam reikalingas mano pripažinimas – tiesiog kitaip aš nesuvoksiu Kūrėjo didingumo.
Aplinka nekuria iš savęs kažko ypatingo, ir todėl labai sudėtinga vertinti bičiulius. Mokytojas taip pat neatrodo didis žmogus. Kabalistinėse grupėse visada buvo sunku aukštai laikyti aplinką. Ir vis dėlto dabar neturime kitos išeities, privalome padėti savo bičiuliams įsisąmoninti grupės svarbą.
Tai nereiškia, kad turime pūstis ar puikuotis didybe. Čia neįmanoma apsimetinėti, juk Kūrėjas pasislėpęs. Kuo aukščiau pakilęs žmogus, tuo mažiau tai pasireiškia, o Kūrėjas užvis labiausiai pasislėpęs. Toks dvasinis dėsnis.
Ir todėl turime apskritai kelti aplinkos svarbą, kad per ją suvoktume Kūrėjo svarbą. Jeigu šis tikslas iš pat pradžių neliepsnos mumyse, jeigu tiksliai nesukursime schemos: nuo aplinkos didingumo prie Kūrėjo didingumo – tada nieko nepasieksime. Priešingai, atsainumas tik augs.
Šiandien Bnei Baruch organizacija egzistuoja todėl, kad esu aš. Rytoj manęs nebus – ir atsitiks tas pats, kaip ir su Rabašo grupe: pakrikimas į visas puses. Todėl turime aukštinti mūsų aplinkos esmę, jos pagrindą – jos didybę, kylančią iš siekio atskleisti Kūrėjo didybę.
Jeigu tai bus nuolatos svarbu, didinga, ir pripildys kiekvieno širdį ir galvą, jeigu aš priklausau tam, dėl to egzistuoju, su tuo susilieju, jeigu siekiu visuomenės didybės, nes ji mane veda Kūrėjo didybės link, jeigu be perstojo jaučiu tai, jeigu tai mane išjudina, tada, be jokių abejonių, per trumpiausią laiką pasieksime tikslą.

Iš 2011 m. vasario 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Pirmyn – į tiesą

Komentarų nėra

2012 metai

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra