Radęs teisingą aplinką žmogus yra pasirengęs nusilenkti jai, priimti viską, ką jam sakys. Iš pradžių jis visur mato didybę: mokytojo, mokymosi, bičiulių atžvilgiu.
Tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui, jis ima priprasti. Jam suteikia galimybę įsilieti į aplinką, ir tada prasideda riedėjimas žemyn: „Viskas gerai, aš su savo kompanija, kaip ir anksčiau. Esu užsiėmęs“.
Tuo pačiu žmogus išbraukia save ir darda žemyn. Dėl savo kvailumo ir išdidumo jis nesupranta: dabar jam leidžiama priartėti, kad jis savo akyse aukštintų aplinką. Ji jam turi tapti dar didesnė nei iš pradžių.
Tačiau žmogus pagal savo prigimtį žvelgia į pasaulį per materialiąją prizmę. Bičiulius jau pažįsta ir jie ne tokie dideli kaip anksčiau, kada jis tarp jų jausdavosi esąs kuklus svečias. Mokymosi medžiaga susisieja, o ir mokytojas praranda ankstesnį aukštį.
Taip auga egoizmas, kad suteiktų žmogui galimybę kaskart iš naujo aukštinti aplinką. Tačiau šios „tinkamos pagalbos“ žmogus neišnaudoja, kad kiltų, o palieka ją sau apačioje. Ir galiausiai užuot kilęs leidžiasi.
Taip nusipelnę pakilti ir atskleisti Kūrėją žmonės, nesuspėję įžengti į aplinką, iš karto ima leistis, niekina gautas priemones. Jau kitą dieną jie žvelgia į aplinką ne taip, kaip vakar. Mokytojas, grupė ir knygos jų akyse praranda vertingumą, nors ir skirtingu tempu.
O todėl mano darbas – nepaliaujamai kelti aplinkos − mokytojo, knygų ir grupės − svarbą. Visąlaik kilti. Ne todėl, kad kažkam reikalingas mano pripažinimas – tiesiog kitaip aš nesuvoksiu Kūrėjo didingumo.
Aplinka nekuria iš savęs kažko ypatingo, ir todėl labai sudėtinga vertinti bičiulius. Mokytojas taip pat neatrodo didis žmogus. Kabalistinėse grupėse visada buvo sunku aukštai laikyti aplinką. Ir vis dėlto dabar neturime kitos išeities, privalome padėti savo bičiuliams įsisąmoninti grupės svarbą.
Tai nereiškia, kad turime pūstis ar puikuotis didybe. Čia neįmanoma apsimetinėti, juk Kūrėjas pasislėpęs. Kuo aukščiau pakilęs žmogus, tuo mažiau tai pasireiškia, o Kūrėjas užvis labiausiai pasislėpęs. Toks dvasinis dėsnis.
Ir todėl turime apskritai kelti aplinkos svarbą, kad per ją suvoktume Kūrėjo svarbą. Jeigu šis tikslas iš pat pradžių neliepsnos mumyse, jeigu tiksliai nesukursime schemos: nuo aplinkos didingumo prie Kūrėjo didingumo – tada nieko nepasieksime. Priešingai, atsainumas tik augs.
Šiandien Bnei Baruch organizacija egzistuoja todėl, kad esu aš. Rytoj manęs nebus – ir atsitiks tas pats, kaip ir su Rabašo grupe: pakrikimas į visas puses. Todėl turime aukštinti mūsų aplinkos esmę, jos pagrindą – jos didybę, kylančią iš siekio atskleisti Kūrėjo didybę.
Jeigu tai bus nuolatos svarbu, didinga, ir pripildys kiekvieno širdį ir galvą, jeigu aš priklausau tam, dėl to egzistuoju, su tuo susilieju, jeigu siekiu visuomenės didybės, nes ji mane veda Kūrėjo didybės link, jeigu be perstojo jaučiu tai, jeigu tai mane išjudina, tada, be jokių abejonių, per trumpiausią laiką pasieksime tikslą.

Iš 2011 m. vasario 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Pirmyn – į tiesą