Pateikti Šeštadienis, kovo 19, 2011 dienos įrašai.


Moteriška jėga ir vyriškas silpnumas

Vyras ir moteris

Klausimas: Ką daryti, jei vyrai bijo stiprių moterų, bėga nuo atsakomybės ir iniciatyvos?
Atsakymas: Mes patys prie to atvedėme. Nė viena moteris nenori būti stipri, būti gera specialiste, kad sėkmingai dirbtų ir viena augintų vaikus.
Moteris iš prigimties linkusi kūrenti namų židinį. Ji nori vaikų, nori, kad viskas atitiktų gamtą. Bet jei vyras nevykdo jam priklausančių įsipareigojimų, moterys šiandien iš nevilties turi veikti savo jėgomis. Garbė ir pagyrimas joms už tai.
Galiausiai matome, kad jos labiau savarankiškos ir geriau įsikuria mūsų pasaulyje. Be to, jos turi prigimtinę ištvermę, pranašesnę nei vyrų, jos turi galią ir dvasines jėgas – galų gale, jos juk arčiau gamtos.
O vyras tiesiog lakioja padebesiais. Jis tarsi didelis vaikas, suradęs sau specialybę kompiuterių arba technologijos srityje, kuris lepinasi tarp savo žaislų lygiai taip, kaip vaikystėje. Čia jis randa malonumą. Juk šiuolaikinė visuomenė toleruoja panašius žaidimus: birža, darbas, draugai po darbo – taip gyvenimas ir praeina. Na, o jeigu vyrui reikalingas palaikymas, jis grįžta pas mamą.
Deja, kuo toliau, tuo labiau šis reiškinys plinta, virsdamas norma, madinga tendencija.

Iš 2010 m. kovo 7 d. pokalbio apie moterį

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteris

Vyras ir moteris: būti ar nebūti kartu?

Be moters nėra vystymosi

Komentarų nėra

Nebaigto darbo kvailiui nerodo

Grupė, Kūrėjas, Viena siela

Klausimas: Kas labiau suinteresuotas ištaisymu − mes ar Kūrėjas?
Atsakymas: Kūrėjas. Kitaip Jis nežadintų mūsų.
Klausimas: Tai kodėl mums reikia žadinti likusį pasaulį ?
Atsakymas: Koks mūsų reikalas, jeigu Jis suinteresuotas? Mes neturime pasirinkimo, Kūrėjas įpareigoja. Jis žadina mus, kad mes pažadintume kitus.
Klausimas: Tai kodėl Jis nepažadina viso pasaulio?
Atsakymas: Apie visą sistemą, kiekvieno žmogaus vaidmenį ir jo ryšį su visais sužinosime tik tada, kai pasieksime tobulą, ištaisytą sistemą, ir kai kiekvienas įjungs į save visą šią sistemą.
Tada sužinosi, kodėl visos sielos praėjo tokį kelią ir tokį išsitaisymą. Neįmanoma dabar, kelio vidury šito klausti. Tai panašu į embriono vystymąsi, kuriam staiga auga ranka, po to liežuvis, po to koja, dar po to atsiranda į uodegą panaši atauga, kuri paskui išnyksta, atsiranda akys ir t. t. Mes nesuprantame visų šių vystymosi formų.
„Kvailiui nerodo pusės darbo“. Mes kol kas dar kvailiai − neturime Šviesos Chochma, išminties Šviesos, kuri pasklis mūsų noruose/kelim.

Iš 2011 m. vasario 15 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelyje į galutinį pasaulio ištaisymą

Dvasinė lygybė

Kam Kūrėjui reikia manęs?

Komentarų nėra

Visa tiesa apie „supančią Šviesą“

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas: Kas yra „supanti Šviesa“, kurią stengiamės pritraukti?
Atsakymas: Šviesa – tai pasaulių sistemoje egzistuojanti Aukščiausioji jėga − Viena, Vieninga, Vienintelė. Be Jos yra tiktai noras, kuris atsiveria mums gaunantiesiems, tačiau pasinaudoję Šviesos jėga galime jį pakeisti į davimą.
Be Šviesos (Kūrėjo) ir noro daugiau nieko nėra – tiesiog norėdami duoti tikslesnį apibrėžimą Šviesą vadiname įvairiais vardais: supanti Šviesa, vidinė Šviesa, „į šaltinį grąžinanti Šviesa“.
Supanti Šviesa veikia mane, jeigu siekiu kitos savo formos. Nors tiksliai ir nežinau, kokia ji, bet skaitau apie ją knygoje, kur aprašyti visokie parcufim, pasauliai, sfiros. Taip išreiškiu savo norą pakilti tenai ir pažinti, ir todėl pritraukiu būseną, kurią noriu pasiekti. Ji ima mane veikti tiek, kiek jos siekiu.
Aš „atveriu“ save ir tampu jautresnis šiam poveikiui − tai aukštesnei būsenai, kurią turiu pasiekti. Paprasčiausiai spartinu savo vystymąsi, prie natūralios įgimtos vystančios jėgos pridėdamas truputį savojo noro.
O šį papildomą norą gaunu iš aplinkos. Taip įgyvendinu savo laisvą pasirinkimą ir iš aplinkos gaunu pojūtį, kad svarbu siekti aukštesnės būsenos. Būti joje – reiškia būti stipriau susietam su kitais, labiau anuliuoti save, daugiau duoti.
Šį įkvėpimą gaunu iš grupės – su juo ateinu mokytis ir veržiuosi į būsimą, „labiau duodančią“ formą. Tuomet iš ten Šviesa pradeda mane veikti – juk jos prigimtis tokia pati, kokios siekiu. Mano ir Šviesos noras vienas, turime vieną tendenciją, todėl esame artimi pagal savybių panašumo dėsnį.
Aš pats neturėjau jokio noro duoti, dvasiškai tobulėti („0“). Bet kreipiuosi į grupę, imu iš jų „10 kg“ noro judėti davimo link, sujungiu tarpusavyje („0+10=10“) ir su juo ateinu mokytis. Aukštesnę būseną noriu pasiekti su „10 kg” jėga. Ir mano panašumas į Šviesą matuojamas „10 kg“ jėga – tokiu pat mastu Šviesa veikia mano norą, darydama jį panašų į save.
Tai ta pati Šviesa, kuri pripildo mano aukštesniąją (jau esančią) būseną. Kai siekiu šios būsenos, ji pradeda man šviesti. Kol kas ji vadinasi „supanti“ Šviesa, nes visų pirma turi ištaisyti mane, o jau po to „įsikūnyti“ manyje. Ji veikia dviem etapais – atlieka du veiksmus.
Fizikoje egzistuoja tie patys reiškiniai: jeigu artėju prie magneto, tai patenku į jo traukos, veikimo lauką. Netgi mes su jumis veikiame vieni kitus – aplink kiekvieną yra kažkoks laukas. Nėra fizinio kūno, netgi akmens, kuris nebūtų apsuptas lauko.
Visa veikia pagal tą patį principą. Ir tas artimiausias laukas (kita tavo būsena), kurio sieki, ima tave veikti. Aplinkui yra daugybė laukų, kuriems tu nepriklausai, į juos nesiverži ir nieko apie juos nežinai. Kai vėliau atskleisi dvasinį pasaulį, pamatysi, kiek ten visko vyksta ir kiek įvairiausių matavimų jame yra.

Iš 2011 vasario 15 d.pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tolimųjų namų Šviesa

Universali Šviesos energija

Ten, kur trokšta širdis…

Komentarų nėra