Esame ekrano viduje, ant kurio atsispindi mūsų savybės. Ir jeigu jos egoistinės, tai atitinkamai priešais mus rodomi mūsų norai mėgautis negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir „žmogaus“ lygmenyse (jų dydis 0−1−2−3−4) ir mes juos matome kaip mus supantį pasaulį. Vadinasi, mano matoma, jaučiama ir gyvenama tikrovė − tai žymė, atspindys to, kas yra mano viduje (minčių ir norų).
O jeigu greta savo bendrosios prigimties (gavimo savybės) įgyju dvasinę prigimtį (davimo savybę), tai it kompiuterio ekrane man atsiveria dar vienas langas, kuriame matau aukštesnįjį pasaulį − savo sielos jėgas. Ir dabar atpažįstu, kad tai, ką matau pirmajame lange yra mano gaunančiųjų jėgų projekcija, o antrajame lange piešiu savo susijungimo (dėl davimo) su kitais žmonėmis formą.
Kiek galiu susijungti su kitais bent jau lygmenyje „nedaryk kitam to, ko nemėgsti pats“, tiek galėsiu pažinti dvasinį pasaulį. Ir dabar viskas priklauso nuo mano išskaičiavimo: kaip kaskart žadinu save perkelti tikrovę iš materialaus pasaulio į dvasinį.
Pati tobuliausia dvasinė būsena tai „purim“, iš žodžio „pur“ − lemtis, tenai mano norai yra ištaisyti, esu susijungęs su visomis sielomis, o savąją pagal savybių panašumo dėsnį esu pripildęs Šviesa.
Purimas − tai galutinio ištaisymo šventimas. Švęsdami šią šventę tarsi pritraukiame iš šios ištaisytos būsenos, į kurią norime įsijungti, ištaisančią ir sujungiančią mus jėgą.
Paprotys šią dieną dėvėti kaukes ir persirengti būdingus šiai šventei kostiumais kilo iš to, kad Aman (egoistinis noras) apsivelka Mordechaj (altruistinis noras) apdarais, ir mes galime į didžiulius Aman norus gauti Mordechaj savybės Šviesą.
Todėl per Purimo šventę turime paprotį valgyti trikampio formos sausainius, kurie vadinami „Aman kišenėmis“, nes kišenės simbolizuoja norą gauti. Mums būtina iš Aman gauti šiuos norus ir padedant Mordechaj, per Chasadim Šviesą, davimo savybę, ištaisyti juos, kad būtų su ketinimu dėl davimo. Tada galėsime gauti Šviesą Chochma − atskleisime Kūrėją, t. y. galutinio ištaisymo būseną.

Iš 2011 m. kovo 15 d. paskaitos „Kabala tautai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Žinoma, kad visi įvykiai aprašyti Purimo istorijoje − tai užuomina į ištaisymą, kurį reikia praeiti. Tik svarbu iš poetiškos, spalvingos pasakojimų kalbos šiuos ištaisymus pervesti į kalbą apie kokybiškus vidinius pokyčius, idant suprastume, jog kalbame tik apie mūsų tarpusavio ryšio stiprinimą.
Juk pasakojimo („Megilat Ester“, „Ester pasakojimas“) pradžioje pasakyta apie Izraelio tautą: kad yra viena tauta, kuri išbarstyta tarp visų tautų, kitaip tariant tarp visų žmonių, kurie veržiasi „tiesiai į Kūrėją“ (Israel, jašar kel), slypi egoizmas. Šis juos skiriantis ego ir atveda prie to, kad tautai gresia sunaikinimas.
Tačiau, kai Izraelio tauta (t. y. mes visi su jumis, kurie siekia Kūrėjo) supranta, jog būtina susijungti draugėn ir atlieka veiksmą, idant susijungtų, tada Mordechaj jėga kyla, o Aman jėga krinta, ir mes galime kontroliuoti savo egoizmą, mus skiriančią neapykantą.
Juk kiekviename iš mūsų yra savas Aman, ir jį galime „pakabinti ant medžio“ − ant mirties medžio, kuris virsta gyvybės medžiu. Ir taip atskleidžiame Kūrėją. Juk būtent Jį　paslepia ir atskleidžia „Megilat Ester“ (atskleidimas to, kas paslėpta − megale/atskleisti, ester/paslėptis). O dirbdami su šiomis jėgomis − Mordechaj ir Ester − atskleidžiame Kūrėją.
Kūrėjas, aukščiausioji jėga nė karto nepaminėta istorijoje „Megilat Ester“: pasakojama apie karalių Achašveroš, bet ne apie Kūrėją, nes Jis atsiskleidžia kaip ištaisytų kelim užpildymo pasekmė. Kūrėjas jaučiamas tik ištaisytuose kelim kaip jų tarpusavio davimas. Tą meilę, kurią jaučiame vieni kitiems, kai esame ištaisytos būsenos, ir yra aukščiausios jėgos, Kūrėjo atskleidimas.
Skaitant istoriją „Megilat Ester“ svarbu ne tik įspėti kokia dvasinė savybė slepiasi po kokiais personažais: kur ten Zeir Anpin (ZA), kur Malchut (karalienė Ester), ką ji slepia ir kaip prisijungia prie ZA ir prie Mordechaj (Bina).
Mordechaj − tai davimo, Binos savybė, o Aman − visi netyrieji BEA pasauliai, netyras noras/klipa, Žaltys, „beždžionė“ vietoj žmogaus (beždžionė/kof rašoma kaip raidė „kuf“ (ק), jos ilgas pagaliukas, nutysta žemiau eilutės tarsi beždžionės uodega ir maitina netyrus norus). Tačiau svarbiausia − rasti, kokios savybės išreiškiamos šiomis sampratomis mūsų tarpusavio santykių atžvilgiu.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Kabalos mokslas kalba apie dvasinį pasaulį, apie gamtoje veikiančias jėgas. Šios mūsų pasaulio materiją veikiančios jėgos sukuria jame įvairiausius pavidalus – visą Visatą su viskuo, kas ją užpildo: negyvąja gamta, augalija, gyvūnija, žmonėmis.
Bet visa tai matome savo ekrane, esančiame užpakalinėje smegenų dalyje, ir todėl mums atrodo tarsi tai būtų priešais mus. Taip įsivaizduojame realybę.
Todėl kabalos mokslas atsiriboja nuo viso šio melagingo paveikslo, nors toks vaizdas ir padeda mums pažinti kūrinio gelmes, jo ketinimus bei Kūrėjo charakterį. Bet iš esmės kabalos mokslas moko, kaip pereiti nuo išorinio vaizdo prie vidinės tikrosios būsenos, kurioje lieka tik dvi jėgos – Kūrėjo jėga ir kūrinio jėga.
Žinoma, kiekviena iš jų dar dalijasi į daugybę dalių, atskirų jėgų, veiksmų. Bet iš esmės kalbame tik apie jėgą: norą gauti, norą duoti ir apie tai, kas vyksta tarp jų– tai visas mokslas.
Jeigu kalbame apie šių dviejų pagrindinių jėgų sąveiką, tada tai – kabalos mokslo objektas. O jeigu kalbame apie jų sukeltas įvairiausias pasekmes įvairiuose materijos lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus, tada tai – šio pasaulio mokslų objektai.
Žinoma, tai tikri mokslai, nes jie suteikia mums žinių apie išorinį elgesį, per kurį atsiskleidžia šių dviejų vidinių jėgų veikimas. Bet šie mokslai labai riboti ir galima jais remtis tik mūsų siauro pasaulio rėmuose.
Taigi kabalos mokslas, aiškinantis mums dvi pagrindines gamtos viduje veikiančias jėgas, yra visų kitų mokslų pagrindas ir ne tik tiksliųjų mokslų, kurie tiria gamtą, išorinį pasaulį (fizika, chemija, biologija, zoologija ir t. t. ), bet ir tų mokslų, kurie tiesiogiai susiję su žmogumi − muzika, šokis, piešimas.
Visa tai irgi priskiriama „septyniems pagrindiniams išoriniams mokslams“, nes suteikia mums žinių apie žmogaus suvokimo, savo pasaulio pajautimo būdus.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Ką tiria visi mokslai?

Klausimas: Kas tai yra – Šviesos kelias ir kančių kelias? Kam skirtos šios kančios – egoizmui?
Atsakymas: Be abejo, mes jaučiame kančias savo nore mėgautis. Bet ir nore duoti galima jausti kančią. Viskas priklauso nuo to, kaip tu tą kančią supranti.
Įsivaizduok, kad aš radau kabalą, įsijungiau į grupę, ilgai mokiausi. Ir staiga loterijoje išlošiau keletą milijonų!
Dabar mano gyvenimas pasikeitė. Kaip tu manai, tai – Šviesos kelias, ar kančių?
Aš tai galiu pavadinti kančių keliu, nes mane supainiojo tais pinigais, ir aš nežinau, ką su jais daryti. Anksčiau mano galva buvo užimta kabala, o dabar reikia galvoti apie pinigus, juk tai tokia didžiulė suma: kur juos investuoti, kad nenuvertėtų, ir kaip juos protingai panaudoti.
Išeina, kad tai kančių kelias. Juk vietoj to, kad ramiai judėčiau į priekį paprastu, tiesiu keliu, mane dabar nusiuntė aplink daryti didelę kilpą, ir, ar aš to noriu, ar ne, esu priverstas užsiiminėti materialiais dalykais, švaistydamas savo laiką ir užkimšdamas galvą šitomis mintimis. Aš negaliu iš to ištrūkti ir tai didžiulė problema – tai tikra kančia noro duoti, dvasinio tikslo atžvilgiu.
O noro mėgautis požiūriu tu turėtum sakyti, kad tai Šviesos kelias, kad gavai apdovanojimą už tokį teisingą darbą! Tu galvoji, kad tai palaiminimas, atsiųstas tau iš aukščiau.
Taigi, viskas priklauso nuo to, ant kokių svarstyklių visa tai sveri, – iš ko pasirinkai gauti malonumą.

Iš 2011 m. vasario mėn. 18 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Diena prasideda vakare

Kam laukti smūgių?

Veržtis pirmyn net nuo lengvo pliaukštelėjimo

Įvairių tautų šventės, kaip įprasta, rengiamos kokio nors istorinio įvykio, vykusio šiame pasaulyje, garbei.
Kadangi Izraelio tauta kadaise atsiskyrė nuo kitų tautų dėl ypatingos misijos – kad ištaisytų savo žmogiškąją prigimtį, o po to į ištaisymą atvestų visą žmoniją – tai ir jos šventės turi ypatingą, su šituo susijusią prasmę.
Istorija, aprašyta „Ester ritinėlyje“ (Megilat Ester) (apie Mordechajų, karalių Achašverošą, princesę Ester, išgelbėjusią nuo mirties žydus, kuriuos sugalvojo pražudyti piktasis Hamanas) ir yra skirta Purimo šventei, ji būtent ir paaiškina, kaip pasiekti šio tikslo. Todėl parašyta, kad ateityje visos šventės, išskyrus Purimą, atšaukiamos, nes jos metu šitoje pakopoje šviečia pati didžiausia Šviesa, apimanti visas ankstesnes pakopas.
Visos Izraelio tautos šventės simbolizuoja ypatingas būsenas dvasinių pakopų laiptuose, kuriais kylame iš šio pasaulio į Begalybės pasaulį, įgydami vis didesnį panašumą į Kūrėją duodant, mylint, tarpusavyje jungiantis.
Todėl kiekviena aukštesnė pakopa apima žemesnes pakopas kaip ją sudarančias. Purimas kaip pati aukščiausia pakopa, suprantama, apima visas ankstesnes, smulkesnes pakopas, kurios anuliuojamos jos atžvilgiu ir į ją įeina. Galų gale, išskyrus Purimą, nebeliks jokios kitos šventės.
Kaip ateinama į šią šventę? Visas mūsų „darbas“ grįstas maldos (MAN) iškėlimu dėl vienybės ir tarpusavio meilės, kurią stengiamės pasiekti – juk ji skirta atskyrimo taisymui. Iš pradžių turime susijungti pakopoje „davimas dėl davimo“, kuri reiškia Mordechajaus savybę.
Kai jau ateiname iki „karališkųjų vartų“ (kaip pasakojama apie Mordechajų, sėdintį karaliaus vartuose), tai ten sutinkame savąjį Hamaną – mums atsiskleidžiantį milžinišką, siaubingą egoistinį norą. Tada reikia jį ištaisyti ir į jo kelim gauti Šviesą su Mordechajaus ketinimu „dėl davimo“. Taip gaunama Mordechajaus Šviesa į Hamano kelim ir pasiekiama Išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Mums reikia iš savosios prigimties, savojo egoistinio noro pasiimti jėgą, „dvasinį indą“ ir prie šių norų pridėti ketinimą „dėl davimo“, kad šis pradėtų mus valdyti, „apžergti jį per viršų“, kaip kad Mordechajus „išjojantis viršuje ant žirgo“.

Iš 2011 m. kovo 20 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesioji Purimo šventė

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Purimas– tai ištaisyto pasaulio gimimas

Kiekviena kita būsena gimsta tik su sąlyga, kad ankstesnioji būsena visiškai „išsisėmė“.
Pasėtas į žemę grūdas turi visiškai supūti, idant iš jo ankstesnės būsenos, kuri jaučiama kaip nereikalinga ir nenaudinga, gimtų nauja pakopa.
Todėl apie Purimo šventę parašyta, kad Zeir Anpin miega ir dėl to Malchut pasineria į tamsą ir tik iš šios tamsos būsenos galima pasiekti pačią didžiausią Šviesą, būseną, kuri vadinasi Purimu ir atitinka Galutinį Išsitaisymą.
Jeigu Zeir Anpin nepraleidžia Šviesos į Malchut, tuomet jaučiamės esą ištremti, negalime įsijungti į Malchut ir susivienyti.
Tačiau kančios ir tamsa priverčia mus reikalauti iš Zeir Anpino jėgų susijungti, kad galėtume įsijungti į Malchut, į vieną bendrąją sielą.
Taip pagimdome kitą savo pakopą.
Kibirkštis, kurią gauname savo vidinio darbo pradžiai – tai ta pati šventa, mažoji žvakė, kurią kiekvienas turime savyje surasti.
Kai galėsime šią kibirkštį įžiebti, tuomet pradėsime taisyti savo pagrindinį egoistinį norą ir iš jo ruošti alyvą žibalinei lempai.
„Chanuka“ (iš žodžio „chanu-ko“ – „sustojome čia“) – tai tik trumpas atokvėpis kelionės viduryje, tarp vidinių būsenų, kurios vadinasi Jom Kipur (Roš Ha Šana, kelionės pradžia) ir Purimo (galutinio ištaisymo).
Chanukos metu uždegdami žvakę virš noro mėgautis ištaisome tik duodančiuosius kelim. O kai ateiname į Purimo šventę, tai naudojame būtent patį norą. Todėl Purimo šventės simbolis – tai jau ne žvakė, deganti virš alyvos–noro, o vynas, pripildanti norą Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

Purimo istorija – atskleisti, kas paslėpta

Šviesioji Purimo šventė