Pateikti Pirmadienis, kovo 21, 2011 dienos įrašai.


Stichinių nelaimių pamokos

Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas, Pasaulio problemos

Stebėdami stichines nelaimes nematome jų tikrosios priežasties. Mums suprantami geologiniai ir ekologiniai veiksniai, negyvosios gamtos reiškiniai, bet kas valdo negyvąjį lygmenį? „Gamtos dėsniai,“ – sakome mes. Bet tai ne atsakymas.
Vis dėlto kokia šių reiškinių priežastis? Mums pasakoja apie gamtos procesų cikliškumą, neva tai tikrai kažką paaiškina. Iš tiesų išsisukinėjame nuo atsakymo dangstydamiesi raminančiomis formuluotėmis.
Bet žmogaus tai nenuramina, nes šitaip jis problemos neišsprendžiama, ir jau kitą akimirką šioji gali grįžti atgalios. Be to, net ir negrįžusi ji vis tiek lieka neištaisyta ir graso virsianti kitos rūšies nelaimėmis.
Esmė ne ta, kas ir kur sprogs ar užplūs. Visą pasaulį nuolat drebina kasdien auganti amplitudė. Savo akimis regime šių vis skaudžiau ir netikėčiau pasireiškiančių sukrėtimų greitį ir galią.
Reikia suprasti, kad tai turi priežastį – mūsų ir gamtos disbalansas. Esame globalioje, holistinėje, vieningoje sistemoje. Joje viskas vieninga, todėl neturime kitos išeities – privalome žiūrėti į save, kaip į visiškai tarpusavyje susijusius. Globalioje, integralioje sistemoje veikia dėsnis, pagal kurį kiekvienas daro įtaką visiems.
Todėl šiandien Žemės rutulyje turime nustatyti savo elgesio taisykles. Jeigu negalime pakeisti žmogaus prigimties, padarykime bent tai, kas mūsų jėgoms. Tarp šalių, tautų ir įvairių organizacijų reikia nustatyti bendradarbiavimo, abipusiškumo, nusileidimo tarpusavyje įstatymus, be kurių sistema negali egzistuoti.
Pirmąjį žingsnį tokių įstatymų laikymuisi suformulavo Hilelis: „Nedaryk kitam to, ko pats nekenti“. Pirmiausia stenkis nepakenkti kitam. Tenkinkis tuo, ką turi, nesikėsink į kito turtą, laisvę ar gyvybę.
Nesižvalgyk į kitus, pasitenkink turimu – tai pirmoji sąlyga. Šitai dar ne susijungimas, bet jau nebetrukdai kitiems, nebekenki. Nors dar nenukreipei sistemos į gėrį, bet užtat nebenaudoji jos blogai.
Tiesa, šiandien žmogus šito negali. Todėl turime užsiimti bendru visos žmonijos ugdymu. Kiekvienas turi pajausti gyvenąs globaliame, integraliame pasaulyje, turi pats sau išaiškinti, ką tai reiškia. O šitai reiškia, kad paprasčiausiai negaliu tikėtis asmeninės naudos kito sąskaita. Tai nerealu, neįgyvendinama.
Kiekvieną šalį, kiekvieną tautą turime įpareigoti atsisakyti jėgos metodų ir net panaikinti sienas, nenaudoti prievartos kitų atžvilgiu, neišnaudoti vieniems kitų. Tai minimali programa: nebūtina daryti malonių, bet kiekvienas bent jau supras, jog jeigu kenkia kitam – šitai bumerangu grįžta atgal, ir galų gale jis kenkia pats sau.
Tokios normos turi būti įteisintos įstatymais, taip pat reikia aiškinamojo darbo ir ugdymo. Baal Sulamas apie tai rašo „Darbuose apie paskutiniąją kartą“. Ir šituo rūpintis turi pasaulinė vyriausybė, o ne JTO, kuri neturi realios galios ir yra panaši į turgų, kur visi puikuojasi vieni priešais kitus.
Reikia būtent bendros, turinčios realią galią vyriausybės. Jeigu kas nors nenori su ja bendradarbiauti – jam turi būti taikomos sankcijos: „Nenorite paisyti bendradarbiavimo įstatymo? Tuomet atjunkime jus nuo sistemos. Pažiūrėsime, kaip jausitės globaliame pasaulyje su užsuktais čiaupais“. Juk jokia šalis, jokia tauta negali gyvuoti atskirai nuo kitų.

Iš 2011 kovo 14 d. pamokos „Globalizacija – gyvenimas integraliame (vieningame) pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Eskalatoriumi – Aukštesniųjų pasaulių pakopomis

Gamtos dėsnių neapeisi!

Pamąstymai krizės tema

Komentarų nėra

Kongresas – pats galingiausias tobulėjimo greitintuvas

Dvasinis darbas, Grupė, Kongresai, įvykiai

Iš žmonijos evoliucijos, trukusios tūkstantmečius, matome, kad vystomasi laipsniškai ir įvairiapusiškai. Vystymosi procesas turi ypatingą programą bei kryptį ir kiekvienas elementas palaipsniui prisijungia prie bendrojo proceso, užrašomas į bendrą sąskaitą ir taip palaipsniui kaupiasi pokyčiai.
Lygiai taip vyksta mūsų vidinis taisymasis. Ir nors skubame kuo greičiau jį užbaigti, bet vis tik šitai reikalauja laiko ir daugybės veiksmų, kai judame tai pirmyn, tai atgal, patiriame pakilimus ir kritimus. Neišsitaisoma per vieną akimirką – tai visas besikaupiančių pokyčių procesas, kur kiekvienas „grašis“ pildo vieną sąskaitą. Ir todėl šitai trunka metų metus.
Ir pati veiksmingiausia priemonė taisymuisi – tai vienijimosi veiksmai. Todėl kabalistai nuo pat pradžios iškelia sąlygą, kad žmogus, kuris iš aukščiau nukreipiamas į grupę, turi nuspręsti, kad svarbiausias darbas – įsijungti į ją ir susijungti su kitais, o mokymasis – tai tik priemonė mums susijungti.
Kitaip tariant, tai visiška priešingybė tam, ką galvojame prieš ateidami į grupę. Pradžioje manome, jog grupė tiesiog vieta, kur galima mokytis tarsi universitete, idant įgytum žinių. Bet čia viskas priešingai ir praeina metai, kol žmogus pamažu susivokia, kad svarbiausia ne įgyti žinių, o pakeisti savo savybes. Mokydamasis grupėje žmogus įgyja ypatingą jėgą keistis ir jaučia jos įtaką būtent savo santykiuose su grupe.
Tikrieji tobulėjimo rezultatai vertinami pagal tai, kaip arti arba toli žmogus jaučiasi grupės atžvilgiu, kiek ji jam reikalinga, kiek jis gali priartėti, kokią svarbą jai teikia. Viskas matuojama tikta grupės atžvilgiu, nes galiausiai būtent su ja žmogus turi susijungti, kad teisingame tarpusavio ryšyje, susijungus kaip vienas žmogus su viena širdimi, pajaustų dvasinį pasaulį.
Aplink jį ne šiaip mokslo draugai – jie tampa jo sielos dalimis. Juk žmogaus viduje nėra sielos, veltui mokslininkai bando ją rasti kažkur kūno viduje – žmogaus siela yra kituose. Kiek žmogus geba išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, esančiais jo išorėje, tiek visa ši jo noro atžvilgiu „išorė“ ir vadinama jo siela.
Todėl tokią didelę reikšmę teikiame mūsų kongresams ir tokiems renginiams, kai susirenka didžiulis kiekis žmonių iš viso pasaulio ir kyla galinga susijungimo jėga. Visas tas kongreso valandas mes iš esmės taisomės – būtent tarpusavyje jungdamiesi.
Todėl mums reikia branginti tokius susitikimus kaip pačią svarbiausią tobulėjimo priemonę greta visų kitų. Kiekvienam žmogui ir mums visiems kartu nėra nieko efektyvesnio ir veiksmingesnio už kongresą siekiant išsitaisyti ir atskleisti Aukštesnįjį pasaulį.
Ir kongresuose taip pat viskas nevyksta vienu kartu, o „grašis prie grašio sukaupiamas didžiulis kapitalas“. Reikia susirinkti į keletą tokių susitikimų, kol pasieksime tokį susijungimą, kai visi tarpusavyje atskleisime tikrąjį ryšį, kuriame veiks Aukštesnioji jėga, ir kurioje atsiskleis tai, kas vadinama Kūrėjo atsiskleidimu kūriniams.
Taigi prieš vykstant į tokį susitikimą fiziškai reikia pasiruošti dvasiškai: nuteikti save, kad būtum pasiruošęs įeiti į šią vietą. Reikia susipažinti su visais būsimais renginiais, mokymo medžiaga, dainomis, diskusijų temomis – sužinoti apie kongresą kiek galima daugiau. Tada vėliau mums bus lengviau susikoncentruoti į savo vidinius išgyvenimus ir nenukrypti, neeikvoti širdies ir proto jėgų išorinėms, techninėms detalėms.
Todėl reikia susipažinti su visa medžiaga, su visais tvarkaraščiais, kuriuos teks praeiti fiziškai ir atvykti tik su vienu troškimu: „Trokštu susijungti su kitais visa širdimi ir siela, nes tik tarpusavio vienybėje, o ne kiekviename iš mūsų, galima atskleisti dvasinį pasaulį.
Noriu, kad šis tuščias kosmosas tarp mūsų, prisipildytų šiltais ir gerais santykiais vienas kitam, nes būtent tai Aukštesniosios jėgos, Kūrėjo atskleidimo kūriniams vieta! “

Registracija į veidrodinį kongresą WE! Rygoje

Registracija į kongresą WE! Niudžersyje

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos „Vidinis pasiruošimas WE! kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia ištaisymo mechanizmas

Kritinės masės efektas

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Komentarų nėra

Egoizmas globalioje erdvėje

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos

Klausimas: Pasaulyje pilna nevyriausybinių labdaros organizacijų, nuoširdžiai besistengiančių padėti žmonėms. Kas su jomis ne taip? Juk šie filantropai neva jaučia, kad jų gerovė priklauso nuo pasaulio gerovės.
Atsakymas: Čia ir problema: jie padeda, kad nuramintų save. Nedidelė pasaulio gyventojų dalis jaučia, jog turi padėti kitiems.
Žmogui taip patogiau, taip jis yra santaikoje su savimi. Labdaros organizacijose tokių žmonių, jaučiančių prigimtinę potraukį rūpintis kitais, nėra daug.
Jie turi įgimtą instinktą: privalo padėti, kad nuramintų save. Baal Sulamas rašo, kad pastarųjų pasaulyje esama apie 10%, pagal mokslinę statistiką apie 7−8%.
Tačiau visa tai kyla iš to paties egoizmo ir yra jo apraiška. Aš myliu pasaulį kaip savo vaiką, todėl man instinktyviai negera, jeigu pasauliui blogai. Turiu padėti Afrikai, kad atsikratyčiau blogų pojūčių. Štai ir viskas.
Tokia pagalba niekam nepadės. Priešingai, ji tiktai kenkia. Kuo daugiau „altruistai“ duoda, tuo labiau  jų „klientai“ pratinasi nieko nedirbti ir nebesivysto.
Tokia pati problema šiandien iškilo Rusijoje. Pasirodo, aukšta naftos kaina yra blogai. Regis, tai papildo iždą, tačiau neverta. Juk taip nebesivystysime. Paprasčiausiai „atsisėsime“ ant savo vamzdžio, iškelsime puotą, prisistatysime aukso rūmų – ir tuo pat metu risimės vis žemyn kaip liaudis, kaip valstybė, kaip žmonės.
Neįmanoma vystytis be poreikio. Todėl prieštaraudami įprastai logikai jie jau nenori griebti „naftos grietinėlės“ ir pradeda suprasti šiuos dalykus.
Dabartinis pasaulio vystymasis, drauge su tarpusavio pagalba ir bendra rinka viso labo tėra  egoizmo valdos ir ne daugiau. Todėl niekur nieko gero nebus. Atvirkščiai, visi spaudžia vienas kitą. Mums atsiskleidė visuotinis tarpusavio ryšio dėsnis, ir visi nori juo egoistiškai naudotis: „Ach, štai kas! Globalus tarpusavio ryšys? Tad pradėkime valdyti pasaulį. Visus susodinsime į vietas, o kas nenori – pagąsdinsime užsuksią čiaupą“. Šitaip jie nori išnaudoti bendrą tinklą, kurį mums atskleidžia gamta.
Mūsų būsena labai pavojinga. Juk jeigu mūsų egoizmas sujungtas globaliu tinklu, tai leidžia jam valdyti pasaulį – globaliai, visus iš karto. Štai kas gresia, jeigu žmonės neturi proto, nejaučia, nesupranta, kas laukia ateityje. Paslapčiomis jie sprendžia pasaulio likimą, vedini savo menkų tikslų, nesuprasdami, kas bus poryt ar net rytoj. Šitai matome Afganistane, Pakistane, Irake, Irane. Galų gale viskas išeina priešingai.
Žaidimai baigėsi, daugiau nebegalime duoti valdžios savo egoizmui. Kai pasaulis užsidaro globalioje sistemoje, nebegali veikti pasitelkęs senuosius metodus: valdydamas pinigais ir jėga. Nieko neišeis. Akivaizdus pavyzdys – Irakas, tai Amerikos gėda prieš visą pasaulį. O jie dar ir tęsia. Reikalas tas, kad nesupranta bendrųjų dėsnių. Čia nebepadės jokia galybė, jokie protai. Rusija krito nepaisant visų jos turtų, o Amerika kris dar žemiau.
Šiandien požiūris turi atitikti apimančią visą pasaulį globalumo ir integralumo tendenciją. Kitaip pralaimėsime.
Po kurio laiko pamatysime, kad netgi teroristinės organizacijos pradeda tai suprasti. Pasaulis nebebus valdomas jėga. Atsiras tokių problemų, kurios visus privers pagalvoti, kaip būti toliau.

Iš 2011 kovo 15 d. pamokos „Globalizacija – gyvenimas integraliame (vieningame) pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis – tavo atvaizdas

Sprendimas – tarp mūsų

Pabusti naujame matavime

Komentarų nėra

Kodėl Japonija?

Filmai, klipai, Krizė, globalizacija

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra