Pateikti Antradienis, 22 kovo, 2011 dienos įrašai.


Gyvoji knyga

Realybės suvokimas

Egzistuojame mūsų pasaulyje, ir kiekvienas žmogus jaučiasi gyvenąs tam tikroje visuomenėje, aplinkoje.
Žiūrėdami į kitus matome, kad žmonės gimsta, gyvena ir miršta ir taip iš kartos į kartą. Jeigu nematyčiau kitų, nežinočiau, kas vyksta šiame pasaulyje, ar yra koks nors vystymosi procesas. Pagal save šio proceso nepastebėčiau.
Įsivaizduokite: žmogus gyvena vienas. Jis neturi su kuo savęs palyginti, todėl net nežino, kad auga, sensta. Jis tiesiog gyvena nepastebėdamas pokyčių savyje: „Tai aš“.
Bet žmonių apsuptyje pradedi save lyginti su kitais ir tada pastebi vystymosi procesus. Kaip veidrodyje žmogus mato save kitų atžvilgiu: „Šitas žmogus didelis, o aš mažas. Vadinasi, aš irgi užaugsiu ir būsiu didelis!“
Kitaip tariant, būdami visuomenėje matome procesą, kurį praeiname gyvenimo kelyje, ir pradedame savęs klausinėti apie egzistavimo tikslą, gyvenimo prasmę.
Kabalos mokslas aiškina, kad žmogiškos egzistencijos šiame pasaulyje prasmė ta, kad būdamas susijęs su kitais, žmogus pamatytų, jog šis gyvenimas praeina, kad iš paties gyvenimo nėra jokios naudos, ir kad ir kaip gyventum − geriau ar blogiau − visų laukia ta pati pabaiga.
Todėl mūsų vystymosi procesas neapsiriboja vien tik žemiška plotme, tu gali pakilti aukščiau jos į vidinę, aukštesnę − dvasinę dimensiją.
Už visų būsimų žemiškojo vystymosi gyvenimo ciklų yra tam tikra išjudinanti visą materiją jėga, ir tu gali susisiekti su šia vidine jėga, susitapatinti su ja, pažinti visą šį jos valdomą procesą, suprasti, kas verčia ją judėti, ko ji nori iš šitos materijos ir kur ją veda.
Tuomet suprasi savo likimą, savo paskirtį, ir kodėl tau suteikta tokia galimybė − užmegzti ryšį su šia visą realybę valdančia jėga ir suprasti, ką tuo pasieki.
Žmogui atsiveria noras, suteikiama galimybė pažinti gyvenimo ir egzistencijos paslaptį, suprasti to, kas vyksta, priežastį ir tikslą, išspręsti gyvenimo ir mirties klausimą.
Norint pritraukti šią verčiančią suktis visą materialųjį pasaulį jėgą, norint ją pažinti, susijungti su ja, reikalinga knyga „Zohar“, pirminis šaltinis.
Jeigu susijungiu su šia Knyga − ne šiaip skaitau, o įgyju su ja vidinį ryšį, tai ten atskleidžiu, sutinku ir pradedu jausti tą pačią jėgą, suteikiančią gyvybę ir valdančią visą realybę, visą Gamtą, visą pasaulį, kuriame esu.
Šis vidinis, viską išjudinantis variklis pradeda palaipsniui man atsiverti. Iš pradžių už visos materijos atskleidžiu jėgą, kuri viską išjudina. Po to pradedu atrasti ryšius, kuriuos ši jėga sukuria tarp materijos dalių ir tarp už jų esančių tarpusavio sąveikos jėgų. Vėliau pradedu atrasti dar gilesnius šaltinius, iš kurių ateina visos šios jėgos − iš vienos jėgos, iš vienos minties, vadinamos Kūrimo sumanymu.
Už daugybės jėgų, kurios slepiansi už visų materialios realybės dalių, pradedu matyti vieną jėgą, vieną mintį. Tada visa iš tos minties, Kūrimo sumanymo man atsiverianti realybė − visa tai kartu vadinama „Kūrėjas“ − iš žodžių „Ateik ir pamatyk“ (hebr. „Bore“ − bo/ateik ir re/pamatyk). Tu ateini ir atskleidi visą realybę jos išoriniu pavidalu (kaip kad dabar ją jaučiame) ir daug gilesne forma (dvasinis pasaulis), t. y, atskleidi abi realybes kartu. Atveri visą kūrinijos tobulumą − čia ir dabar.
Kam atskleistų mums visą šį tikrovės tobulumą, ir parašyta knyga „Zohar“. Taip turime ją priimti. Vėliau atskleisime, kad „Zohar“ − tai visai ne knyga, o ypatinga sistema, vadinama „knyga Zohar“. „Zohar“ − tai ta aukščiausioji Šviesa, ta jėga, kuri ateina pas mus iš jos aukščiausiojo šaltinio. „Zohar“ − tai nusileidžiantis pas mus „aukštesnysis švytėjimas“.
Skaitydami knygą „Zohar“, užmezgame ryšį su ta aukštesniąja sistema. Ji tarsi gyva knyga, ji veikia mums. Ji turi ypatingų galių, nes yra susijusi ir su manimi, ir su pasauliu, esančiu už materijos, − su jėgų pasauliu. Ši knyga tarnauja mums kaip adapteris, kaip tarpininkas tarp manęs ir už gamtos esančių jėgų.
Todėl turiu žiūrėti į šią knygą kaip į priemonę atskleisti Kūrėją, visaapimančią realybę.

Iš 2011 m. kovo 11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!

Ryšio su Kūrėju sistema

„Zohar“ – bilietas į dvasinį pasaulį

Komentarų nėra

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Krizė, globalizacija

Internetas – labai galinga atskleidimo priemonė. Matome, kas vyksta pasaulyje, kokiu greičiu jis tarsi virusus paskleidžia informaciją, sujungdamas žmones ir valstybes tarpusavyje. Ir galiausiai pasaulis atskleis savo tuštumą, ir paaiškės, kad visos viltys ir investicijos į jį nepasiteisino. Ir kas tada liks žmonėms…
Štai čia ir reikia jiems padėti išsiaiškinti, kas slypi šiame virtualiame ryšyje, iš kurio jie tikėjosi gauti visokiausių užpildymų per žinias, mokslą, valdžią, pagarbą, abipusę įtaką, pažintis, įvairiausius ryšius. Visa tai staiga taps tuščia ir visa interneto-mašina ims dirbti tuščiai, kol pamažu visai sustos. Žmonės praras susidomėjimą ja ir nustos ten ėję.
Interneto kompanijos išradinės visokias naujas programas ir žaidimus ir siūlys juos nemokamai, tik užeik, bet niekas nenorės, jausis perpildymas.
Mūsų noras auga ir jau ne kiekybiškai − reikalaudamas vis daugiau jis išauga kokybiškai. Tačiau šios kokybės jau neįmanoma užtikrinti techniniais išradimais – tai vidinio ryšio reikalavimas. Internetas „išdžiovins“ mus šiuo materialiu bendravimu ir mes suprasime, jog mums reikalingas vidinis ryšys tarp mūsų visų.
Bet interneto tinklas gali užtikrinti ryšį tik tada, jeigu naudosime jį su viltimi išgauti iš jo jungiančią mus jėgą. Tada interneto tinklas bus panašus į mūsų kabalos pamoką, kai sėdime drauge, skaitome ir norime šiuo bendru skaitymu pritraukti jėgą, sujungsiančią mus tarpusavyje. Tokį tinklą turėsime sukurti dabartiniame internete.
Pats tinklas jau egzistuoja, reikia pakeisti tik požiūrį į jį, t. y. susijungti, kad pažadintume vidinę jėgą, esančią šiame tinkle. Pačiuose laiduose ir kompiuteriuose nėra jokios jėgos, ji glūdi šiame tinkle esančio žmogaus troškime. Ir mes norime pažadinti šią vidinę, slypinčią mūsų ryšyje jėgą.
Išoriniai modemai ir jungiamieji laidai tėra materiali mūsų noro susijungti išraiška. Ir tada atskleisime šį ryšį! Manau, kad tai įvyks labai greitai, per artimiausius 1-3 metus. Mes labai greitai judame to link.

Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis „Facebook“ veidas

Tinklas, pagavęs kas 12-tą žmogų pasaulyje

Kai technika bejėgė

Komentarų nėra

Pavydėk Kūrėjui!

Dvasinis darbas, Grupė

Pasakyta, kad „pavydas, geismas ir garbės troškimas“ išveda žmogų iš šio pasaulio – tai reiškia, kad reikia išnaudoti šias savybes norint išeiti į dvasinį pasaulį. Tik problema ta, kad žmogus blaškosi į visas puses ir siekia visų šių norų materialiame pasaulyje.
Jeigu jis sutelktų visas savo jėgas, kad taptų žmogumi, kad pakiltų į dvasinį lygmenį, į žmogaus pakopą,  – jį lydėtų sėkmė. Bet vietoje to jis vaikosi pinigų, garbės, valdžios ir nepakankamai pavydi dvasinių savybių. Šis pavydas leistų jam tapti žmogumi.
Mums reikia išanalizuoti save ir įsijungti į aplinką, kuri formuotų mus taip, jog iš visų norų išskirtume patį svarbiausią − tapti žmogumi. Kad nei valdžia, nei pinigai, nei garbė netrauktų mūsų labiau nei tai gyvybiškai būtina. Visos šios savybės teturi palaikyti mūsų teisingo pavydo siekį – pavydėti reikia Kūrėjui, reikia norėti tapti tokiu kaip Jis!
O jeigu nukrisiu ir imsiu pavydėti svetimų pinigų, valdžios, garbės – tai aišku, kad jau nebūsiu nusiteikęs kilti aukštyn, į tikslą.
Bet kaip galiu pavydėti Kūrėjui, jeigu Jo nematau ir nejaučiu? Tam mums duota grupė, kad suteiktų mums dvasinių savybių svarbą. Niekada nežinosi, kas yra Kūrėjas, kol nepasieksi Jo pakopos. O be to, Jo savybės priešingos tavosioms ir atstumia, todėl čia padės tik teisinga aplinka, kurioje dirbsi. Tik ji gali pakeisti tavo vertybių sistemą.
Bet problema ta, jog netgi baigęs savo išankstinį vystymąsi negyvojoje, augalinėje bei gyvūninėje pakopose ir atėjęs į kabalą (tai žmogaus pakopos pradžia, laisvas pasirinkimas) žmogus gali staiga nuklysti nuo kelio ir leistis klaidžioti kitomis kryptimis keletą ilgų metų, ieškodamas pinigų, valdžios, garbės. O kol sugrįš – gyvenimas bėgs ir, žiūrėk, jau pasibaigė…

Iš 2011 m. vasario 17 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Panorėkite – ir išgirsite!

Nuo ko prasideda žmogus?

Vienas kintamasis nekintančioje tikrovėje

Komentarų nėra