Klausimas: Kaip prieš kongresą pakilti virš visų nesutarimų grupėje?
Atsakymas: Ruošdamiesi kongresui turime pamatyti, kad visi šie išardymai duoti mums kaip „pagalba prieš Jį“ – kaip Faraonas, kuris sukyla ir klausia: „Kas gi toks tas Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso?! “
Kūrėjas sako tau susijungti su draugais, o Faraonas sako: atsiskirkite! Kūrėjas sako, nusileisk, o Faraonas: ne, turime juos valdyti tvirta ranka! Kūrėjas sako: dirbkite džiaugsme, o Faraonas: ne, dirbsi liūdesyje, mano vergovėje.
Dvi šios jėgos kovoja žmogaus viduje, kai jis prieina „10 Egipto bausmių“, ir aiškinasi, kuris iš jų teisus. Ir turime suprasti, kad tai aš nustatau, kas iš jų paims viršų ir valdys – Kūrėjas ar Faraonas! Viskas priklauso nuo manęs.
Tai pats pagrindinis taškas, o aš stoviu viduryje tarp dviejų šių realybės dalių: teigiamos ir tariamai neigiamos, paruoštų tokia forma, kad suteiktų man laisvą pasirinkimą. O aš turiu nuspręsti: noriu, kad valdytų davimo, meilės, laisvės nuo egoizmo jėga, ir kad pakiltume aukščiau jos.
Esu pasirengęs priimti smūgius, praeinančius per Faraoną bei egoistinį Egiptą ir džiaugiuosi jais. Tegul smūgis tenka man, bet jis smogia mano egoizmui, padėdamas man išsilaisvinti iš jo, pakilti aukščiau jo ir egzistuoti jau ne jo viduje.
Taigi po tokių smūgių jau išeinu iš Egipto ir daugiau nebesu jo vergijoje!
Tačiau žmogus turi dirbti ne su savimi, o aplinkos, grupės atžvilgiu. Jam reikia ištaisyti ne kažkokias vidines savybes, o savo požiūrį į kitus. Čia svarbiausia nesusipainioti ir nepakeisti savo pastangų krypties.

Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos pagal temą „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai neapykanta – į naudą

Kad nereikalautume „Duok“!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Visa žmonijos istorija – tai egoizmo vystymosi istorija. Šiandien matome savo akimis, kad egoizmas daugiau nebegali suteikti žmogui pasitenkinimo.
Anksčiau aš veržiausi pirmyn: man norėjosi mašinos, jachtos, lėktuvo ir t. t. Bet dabar manyje daugiau nebeįsiplieskia perspektyvių, daug žadančių norų. Juk aš kiekvieną kartą privalau mėgautis kažkuo nauju, o naujam jau nėra iš kur atsirasti.
Prisipildymo, mėgavimosi savo noruose jausmas man ir yra gyvenimo jausmas. Jeigu nejaučiu pripildymo nore, tai nėra ir gyvenimo – noras miręs. Tada iš beviltiškumo aš pasiruošęs net mirti, kad tik nejausčiau tuštumos. Tokia amžina schema, pagal kurią judame į priekį.
Mūsų laikais žmonija nesąmoningai kuria problemas ir sumaištį, krečia kvailystes – kad tik nejaustų to vakuumo viduje.  Žmonės pasiruošę kautis, kelti revoliucijas – bet ką, kad tik pajaustų kokį nors pripildymą, tegul ir neigiamą. Pavyzdžiui, jeigu aš neturiu apetito, ragauju ką nors rūgštaus, kad po to norėtųsi užkąsti ir pasimėgauti.
Jeigu neišeisime į teisingą kelią, toks požiūris prives mus prie karų. Ir mes sutiksime su tuo, kad paskui nors truputi pajaustume: štai dabar yra dėl ko gyventi. Iš tikrųjų, kodėl gi nepakariauti, kad pasipurtytume, atsinaujintume?
Tai labai rimta bėda. Apie tai gerai informuota valdžia ir žiniasklaida. Todėl jos stengiasi suklaidinti visuomenę, aprūpinti ją visokiausiais dirgikliais, kurie vers žmones kažkuo užsiimti ir gauti iš to malonumą. Kitaip žmonės pajus tuštumą ir iš bejėgiškumo pradės versti vyriausybes, griauti visas ribas, žudytis.
Jų jau nebebus galima valdyti. Kaip galima valdyti žmogų, kuriam viskas vis vien, kuris iš nieko negauna malonumo?
Taigi reikia suprasti, kad visuomene labai manipuliuojama, taip pat ir virtualiame Tinkle. Neatsitiktinai jis taip veržliai plečiasi, neatsitiktinai jis toks prieinamas ir skverbiasi į kiekvienus namus. Tai ne dėl mūsų – tai dėl to, kad valdytų mus.
Tiktai taip dabar galima valdyti žmones, kartas nuo karto parodant jiems papildomus „pelno šaltinius“, t. y. pripildymą. Kitaip žmogus bus pasiruošęs bet kam. Juk be mėgavimosi gyvenimas jam praranda bet kokią vertę.

Iš 2011 m. kovo 21 d. pamokos tema „Vieningo auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Atlapoti duris rytojui

Kai technika bejėgė

Klausimas: Kaip galima įvertinti, kiek man svarbus tikslas?
Atsakymas: Tikslas svarbus tiek, kiek svarbi aplinka kaip priemonė jam pasiekti.
Pavyzdžiui, aš noriu būti sveikas. Tam turiu vartoti vaistą. Kiek esu pasiruošęs už jį sumokėti? Lygiai tiek, kiek trokštu būti sveikas. Nesvarbu, už ką moku, kaina nustatoma pagal svarbumo skalę.
Klausimas: Pinigai – aiški atsiskaitymo priemonė, o kaip žinoti, kiek moku dvasiniame kelyje?
Atsakymas: Tai gali įvertinti pagal aplinką. Kiek ji tau svarbesnė už save, tiek dvasinis tikslas tau svarbesnis už materialųjį. Kiek esi įsijungęs į grupę, kiek pasirengęs į ją investuoti, kiek draugai yra aukščiau tavęs, kiek tu juos vertini, kad laiką ir jėgas skirtum jiems įsigyti? Juk taip ir pasakyta: „Nusipirk draugą“.
Tai ir yra vertinimas – potraukis investuoti į grupę kaip į trokštamą prekę. Pavyzdžiui, tu nori biržoje nusipirkti kokių nors akcijų, arba eksponatą aukcione „Sotheby‘s“. Kiek esi pasiruošęs sumokėti?
Taip mes ir atliekame apskaitą – tik mūsų konkurencija vyksta tarp egoizmo ir dvasinio tikslo. Pabandyk kokį kartą.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Žiūronai kelyje į tikslą

Ketinimas, suteikiantis jėgų