2011-03-28 Klausimas: Ar gali kabala padėti vargšams?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):
Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.
Ankstesnės laidos:
Komentarų nėra 
skurdas
2011-03-27 
Klausimas: Ką reiškia jau dabar, skaitant knygą „Zohar“, pasijausti kongrese, paveikti kongresą, kad jis būtų kuo sėkmingesnis?
Atsakymas: Paruošti save. Jei tavęs laukia puikus, malonus, džiugus įvykis, jau iš anksto jam ruošiesi, iš anksto mėgaujiesi juo, pasitenkini šiuo viliojančiu ateities švytėjimu. Iš to gauni didžiulį įkvėpimą.
Todėl artėjant pasauliniam kongresui Naujajame Džersyje turime jau dabar jam ruoštis. Viskas priklauso nuo noro paruošimo: „Ką ketinu ištaisyti? Ko noriu? Kas man iš to? Koks noriu ten būti?“ Turiu tai įsivaizduoti iki smulkmenų tarsi jau būčiau tenai.
Todėl į tinklalapį reikia sudėti dainas, kultūrinių programų ir renginių turinį, kad žmonės susipažintų, suprastų ir jau dabar galėtų įsivaizduoti, kaip viskas vyks.
Vaikas auga, nes įsivaizduoja ateitį ir ji realizuojasi. O jeigu žmogus taip nekantriai nelaukia, neaugina savyje noro ir netgi rūpesčių ir nerimo, tai jis nieko nelaimės. Jis turėtų jau dabar nekantraudamas laukti: „Kaip tai įvyks? Kada? Kokiu būdu? Kokį įspūdį patirsiu? Kaip dalyvausiu?“
Tai būtina norint tapti dideliam. Jei vaikai iš prigimties nesiektų ateities, jie negalėtų augti. O mums jis duotas kaip valios laisvė. Nori išaugti? Rask būdą, kaip gauti iš aplinkos tikslo svarbą ir tada augsi. Kito metodo nėra! Jei nesimokysime iš vaikų pavyzdžio, jei neįgyvendinsime šių veiksmų praktikoje, gaila veltui praleisto gyvenimo.
Iš 2011 m. kovo 24 d. pamokos pagal knygą „Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-27 
Klausimas: Maždaug prieš dvejus metus pasaulis atsidūrė ekonominėje krizėje. Šiandien esame politinėje krizėje. Panašu, kad gyvename pagal bendrą tvarkaraštį, bendras tendencijas ir netgi bendras mintis. Kaip susidaro šis visuotinis sinchroniškumas?
Atsakymas: Mes visi tarpusavyje esame sujungti į bendrą sistemą. Ir tai ne mūsų svaičiojimai, ne internetas ir ne mobilieji. Mes esame jėgų tinkle, išmėtyti po jį kaip kamuoliukai. Šis tinklas sieja mus vieną su kitu. Norime to ar ne, visos mūsų mintys, norai ir veiksmai sąveikauja tarpusavyje ir veikia vienas kitą. Kaip pasekmė vieni ar kiti reiškiniai pasireiškia tose ar kitose vietose pagal tinkle įdiegtą programą. Kas mes tokie? Pagamintieji, sukurtieji. Todėl apie pasaulį nereikia spręsti pagal išorinį vaizdą – tarsi mes kažką darome patys. Telefoninis ryšys – ne mūsų tarpusavio ryšio priežastis, o jo požymis. Jis liudija: dabar mes pasiruošę, kad jėgų tinklas veiktų mus dar stipriau. Pasaulinis voratinklis taip pat rodo naują mūsų egoistinio noro, sukeliančio vis stipresnį bendro tinklo atgarsį, etapą. Vienaip arba kitaip, tinklas mus suaktyvina, o ne mes jį kuriam. Neapgaudinėkime savęs, kad mes sukūrėme internetą ir dabar jis mus jungia. Sukurti galima bet ką, tik tai nepridės nė lašo vienybės. Kalbame apie projekciją, apie požymį vidinio visuotino ir šimtu procentų integralaus tarpusavio ryšio, kurio dalis pasireiškė aiškiai, tarkim, kokiais 5 procentais. Šie ryšiai visame pasaulyje neabejotinai tik tvirtės. Pasaulis taps nepertraukiamas, klampus, pamatysime tokių dalykų, kokių dar niekada nebuvo.
Iš 2011 m. kovo 9 d. pamokos tema „Laikas“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-27 
Klausimas: Kokį pagrindinį principą turi suvokti mūsų vaikai?
Atsakymas: Vaikai turi suprasti, kad žmoguje ir pasaulyje viskas nuolat kinta, – nesikeičia tik požiūris: nėra jokios kitos jėgos, kuriai padedant žmogus savo gyvenime gali judėti į priekį, išskyrus jėgą, gaunamą iš aplinkos.
Ne jo ego, nei žiniasklaidos įtaka, nei pašalinės išorinės aplinkos poveikis – tik grupė žmonių, kuri įskiepija jam tam tikrą vertybių skalę, Kūrėjo svarbos supratimą, suteikia jam jėgų eiti pirmyn.
Juk tam, kad suvoktų Kūrėją, davimo savybę, žmogus visada turi pakilti tikėjimu aukščiau proto, gaudamas iš savo aplinkos norą, siekį, šio tikslo svarbos supratimą, nerimo jausmą, kaip tai pasiekti.
Iš esmės, žmogus visą laiką priima savo aplinkos formą, t.y. sugeria jos vertybių sistemą, ateities viziją, pačią jos esmę. Kitaip tariant, jis įsijungia į išorinį kli/norą, įgyja meilės savybę, patenka į visų sielų susivienijimą – Acilut pasaulio Malchut.
Tik teisingai įsiliedamas į savo aplinką, žmogus gali suvokti Kūrėją. Juk ta vidinė vienybė, kuri ten egzistuoja, ir yra dėl to, kad Kūrėjas išrinko šiuos žmones ir sujungė juos tarpusavyje, – tai ir yra Acilut pasaulio Malchut, Šchina, kur žmogus iš karto randa Kūrėją.
Todėl naujoji karta, mūsų vaikai, turi gerai įsisavinti, kad būtent taip einame pirmyn, kad tai – mūsų kelias. Nuopuolių nėra, yra tik kilimas, nėra jokios painiavos, o visa, kas vyksta, būtina naujam suvokimui.
Iš 2010 m. vasario 18 d. pokalbio apie auklėjimą
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-26 
Klausimas: Iš kur mes gauname jėgų, kad iškęstume išsitaisymus?
Atsakymas: Iš aplinkos. Ne vieno žmogaus jėgoms pajudėti nors per colį. Jeigu grupė perduoda tau tikslo svarbos supratimą, parodydama esamos būsenos niekingumą, tada turi jėgų pakilti iš jos į geresnę, pažangesnę būseną. Kitaip tariant, davimas tau tampa priimtinesnis nei anksčiau. „Kodėl turėčiau duoti ir vienytis su draugais? – tu manei. – Man tai nepriimtina, aš tam negabus“. Bet draugai tau parodo, kad toks yra vystymasis. Kai matai, kad visi į tai veržiasi, pavydas, stiprus noras ir garbėtroška stumia tave ten pat. Ir štai tu jau sugebi! Bet tik su sąlyga, kad gali nusilenkti prieš aplinką. Tave aprūpina viskuo, kas tam būtina. Tu turi jėgų išsižadėti savęs, bet jeigu jų nepanaudoji, nėra kas veikti. Tave atvedė į grupę ir pasakė: „Imk“. Tuo prasideda pasirinkimo laisvė: imti ar neimti? „Imti“ – vadinasi – anuliuoti save, nulenkti galvą. Prašom, padaryk tai – ir pajudėsi į priekį. Kuo mažesnis, kuklesnis jautiesi lyginant su draugais, tuo labiau tau reikalinga jų pagalba. Jų dėka gali suvokti savo menkumą ir Kūrėjo didybę, kad judėtum į priekį su tuo supratimu. Jeigu tu nenusilenksi prieš draugus, tai liksi tarsi gaidys, užrietęs galvą – liksi gyvūninėje pakopoje.
Iš 2011 m. vasario 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-26 
Šiandien susidūrėme su nauja karta, kuri sugeba kažką daryti, tik jeigu supranta, jaučia, nusprendžia ir sutinka su tuo, kas turi būti padaryta. Kitaip ji nieko nedarys. Tai matome iš besiritančių per pasaulį įvykių. Kyla nauja banga, kitaip tariant, bunda naujas bendros sielos lygmuo visoje žmonijoje.
Dabartinei kartai netinka auklėjimas moralizavimu, kai įprasta grasinant pirštu pamokslauti: „Imk iš mūsų pavyzdį ir taip pat elkis“. Jaunimui šito nepakanka, jie neis šiuo keliu. Priešingai, jie mėgdžios pačius bjauriausius pavyzdžius ir negalės susitvardyti, kad laikytųsi tavo gerųjų modelių.
Naujoji karta nieko nepriims tik todėl, kad taip turi būti. Tegul žmogus vaikystėje daug ką įsisavina automatiškai, vis tik, net jeigu auklėsime dabartinius vaikus botagu ir meduoliu, jiems tai neveiks. Juk egoizmas auga kiekvieną dieną, negalėsi prieš jį atsilaikyti. Todėl įprotis netaps jų antrąja prigimtimi.
Tiesiog bežiūrint vaikuose skleidžiasi nauja prigimtis, kuri reikalauja metodikos. Tu įkrauni vaikui paruoštus rezultatus, kuriuos jis įgyvendins tarsi paranki mašina, žvelgianti į tave ir viską kartojanti. Bet ne, vaikai persmelkia tave vertinančiu ir puikiai atsirenkančiu žvilgsniu, jie nuolatos tyrinėja ir analizuoja tave, ir tu jiems nesunkiai perkandamas.
Turime suprasti, kad ši karta pareikalaus metodikos – racionalios ir labai logiškos, kurią jie supras ir tik pagal šį supratimą ims naudoti.
Pasibaigė vergų, mašinų karta, kurią pašiepė dar Čarlis Čaplinas. Šiandien turime mąstyti apie tai, kaip paaiškinti jaunimui vystymosi procesą, tikrovę ir jų vietą joje, valdymo būdus ir galimybes, su kuriomis susiduria kiekvienas žmogus. Trumpiau kalbant, žmogui reikia parodyti tas ribas, kuriose jis iš tikrųjų yra laisvas kūrinys.
Klipas „Dar viena plyta sienoje“ (1979) iš filmo „Siena“, čia – klipo dainos vertimas į rusų kalbą.
Naujoji karta labai skiriasi nuo mūsų, todėl turime kurti ne dresavimo metodus, kad ji paklusniai risnotų šalia, o išminties perdavimo metodiką pagal amžių. Tada vaikai naudosis ir įgyvendins šią išmintį savo elgsena, o mums liks tik patikrinti, ar teisingai ją perteikėme. Pamatysime tai pagal vietinius rezultatus.
Anksčiau švietimas ir auklėjimas buvo grindžiami botagu ir meduoliu. Vaikus įsprausdavo į įvairius rėmus ir laikė su trumpu pavadėliu: „Taip reikia elgtis, taip privalai veikti“. Šiandien tai nesuveiks, todėl kad Kūrėjas reikalauja atskleisti blogio suvokimą, suprasti, kas vyksta gyvenime. Turime išmokti valdyti save pagal tikslo svarbą – čia ir slypi savarankiškas žmogaus darbas.
Siela neturi amžiaus. Nesvarbu, kur ji pabunda – suaugusiajame ar vaike. Turime suprasti: jaunesniuosius, taip pat ir vyresniuosius privalome aprūpinti išsitaisymo metodika, kad tik pagal ją augtų.
Iš 2011 m. vasario 19 d. vakarinio pokalbio apie auklėjimą
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-26 
Klausimas: Ar savo dvasine pažanga kabalistai silpnina pasaulio bėdas?
Atsakymas: Žinoma. Be to, tame nėra didelių ir mažų. Žmonės mano, kad didis kabalistas gali pasimelsti ir tuo atitolinti išpuolį. Iš tikrųjų, yra priešingai: būtent naujokėliai su ką tik pabudusiu tašku širdyje, susipainioję ir dar nieko nesuprantantys, turintys savo kol kas tolimą, mažą norą, daro daugiau už senbuvius. Kaip mažas vaikas, tapsiantis šeimos galva, taip ir žmonės, ką tik stoję į dvasinį kelią ir tarsi esantys toli nuo realių darbų, savo paprastu noru gali nuveikti daugiau nei veteranai.
Iš 2011 m. kovo 13 d. pamokos tema „Ekologinė problema ir jos sprendimo kelias“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-25 
Dvasinis veiksmas visiškai priklauso nuo pasiruošimo. Juk pats veiksmas jau iš anksto nulemtas ir privalo įvykti. Visoje programoje, nuo kūrimo pradžios iki pabaigos, niekas negali pasikeisti, visi etapai jau vienareikšmiškai nulemti.
Į tam tikrą programos dalį žmogus gali įsikišti tiktai tam, kad pakeistų jos greitį. Bet yra tokia dalis, kurioje žmogus gali keisti jam atsiskleidžiančios programos charakterį, t. y., gali lemti, kaip jaus savo vystymąsi.
Šia programos dalimi jis nustato savo nepriklausomybę ir turi galimybę save išreikšti. Taip jis tampa savarankiška asmenybe, kuri turi valdžią, yra vientisa, suprantanti ir pažįstanti visą kūrimo programą, o pastaroji tik šiam tikslui ir buvo sumanyta.
Todėl pasiruošimas būsimam veiksmui keičia jo charakterį nuo pradžios iki pat galo. Viskas priklauso nuo pasirengimo ir todėl jam teikiame tokią didelę reikšmę.
Ir dabar, kongreso Naujajame Džersyje išvakarėse, tokiu visam pasauliui ypatingu metu nepaprastai svarbu, kad mūsų pasiruošimas būtų teisingas ir po to per kongresą mums susijungus duotų gerus vaisius.
Tegul iš šios vietos Niujorko apylinkėse – iš visos Amerikos centro, pasklis galingos bangos, tarytum geroji cunamio banga, kuri nuplaus pasaulį meile ir davimo jėga. Tam, kad žmonės imtų suprasti, kaip jie turi pradėti žiūrėti vieni į kitus stovint ant naujo pasaulio bei tų pasikeitimų, kuriuos pagal gamtos programą mums lemta išgyventi, slenksčio.
Tegul tai padeda pasauliui išgyventi šiuos pokyčius lengvai, greitai ir geruoju būdu, jiems pasiruošus ir suvokiant, kas vyksta, ir nebūti it mušami gyvūnai, varomi istorijos botagu ir nesuprantantys, ką reikia daryti.
Todėl viskas priklauso nuo mūsų pasirengimo kongresui, kad per jį paruoštume pasaulį pokyčiams, kuriuos jam bet kokiu atveju teks patirti. Bet gerai pasirengus, pasaulis galės teisingai juos priimti ir pamatyti, kad jie į gera.
Visas šias iki kongreso likusias 10 dienų mūsų laukia didelis darbas. Į kiekvieną akimirką reikia žiūrėti kaip į pasiruošimą nepaprastai svarbiam įvykiui, ir išsiaiškinti, kaip norime jas išgyventi, kad gautume laukiamą rezultatą sau ir visam pasauliui.
Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-25 
Klausimas: Viena mano dalis veržiasi į kongresą, o kita taip stipriai priešinasi, kad nesinori nieko matyti. Ką daryti?
Atsakymas: Čia reikia laisvai pasirinkti. Reikia suprasti, kad ir vieną, ir kitą dalį − visas mintis ir norus, kurie kiekvieną akimirką atsiskleidžia mumyse, gauname iš Kūrėjo. Tai man suteiktos sąlygos, o ne aš pats.
Sprendžia ne mano sergantis ir nenorintis vykti į kongresą kūnas, ir ne mano nuotaika. Mes veikiame lyg mechanizmas, kuriame visi elektriniai signalai valdomi aukštesniosios jėgos pagal programą, vedančią mus į kažkokią būseną.
Tiek gyvenimas, tiek mirtis, tiek visos būsenos tarp jų – viskas nulemta iš aukščiau, ir atsitiktinumų nebūna. Todėl būdamas bet kurios būsenos pakopoje, turiu atsiskirti ir tarsi iš šalies pažiūrėti į šį „mechanizmą“, savo kūną, jo nuotaikas ir viską, kas jame yra. Tam, kad pamatyčiau, jog tai Kūrėjo darbas, kad suprasčiau, ką Jis dabar nori man duoti, į kokią būseną nori nuvesti manąjį „asilą“ (chamor/asilas, chomer/medžiaga). Tada suprasiu, kaip su juo dirbti ir netapatinsiu savęs su šiuo „asilu“.
Kuo dažniau dienos metu žmogui pavyks atsiskirti nuo savęs ir pažiūrėti į save iš šono kaip į kūną, kuriame prabunda kažkokios jėgos, ir netapatinti savęs su juo, o išnaudoti jį tikslui pasiekti, tuo greičiau žmogus pasieks sėkmę.
Toks požiūris turėtų būti ir į draugus, ir į visa kita. Nereikia žiūrėti į veidus, charakterius, o tik į jų vidinio noro „neto“, ir jis nepriklauso nuo nieko esančio išorėje. Tai ir yra mano „taško širdyje“ draugai.
Iš 2011 m. kovo 22 d. pamokos „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“
Daugiau šia tema skaitykite:
2011-03-25 
Klausimas: Iš kur dar neišsitaisęs žmogus gauna jėgų darbui?
Atsakymas: Bet kuris, net ir pats mažiausias žingsnis nore, ketinime, veiksme įmanomas tik dėl svarbaus tikslo. Tik tikslo svarba suteikia mums jėgų.
Daugiau jokio „energijos šaltinio“, galinčio paskatinti net mažiausiam judesiui veiksmuose, mintyse, noruose, nėra. Tik svarba. Be jos, nėra nieko.
Iš prigimties man įdiegta egoistinio noro svarba, ir kiekvieną sykį aš turiu pajusti vis didesnę dvasinio tikslo – Kūrėjo – svarbą, kad Jis mano akyse būtų aukščiau manęs.
Tai įmanoma tik padedant aplinkai. Kas svarbiau: aš ar Kūrėjas? Aplinka sutvarkyta taip, jog man panorėjus, ji padės iškelti Kūrėją aukščiau manęs.
Kodėl? Taip klausimas nekeliamas. Tiesiog aplinka geba įpareigoti mane tam, ko aš pats niekada nepanorėčiau. Ir jeigu aš jau pabudintas, turiu tašką širdyje, aplinka gali padaryti visa kita – suprantama, jeigu ir aš prisidėsiu.
Taigi visas mūsų darbas ties tuo: kas svarbesnis? Aš ar Jis? Nuolat turiu tai pasitikrinti ir nuolat turiu kreiptis į grupę, kad kelčiau Kūrėją – meilės ir davimo savybę – virš paties savęs – gavimo ir kitų atstūmimo savybės. Jeigu viską darau teisingai, aplinka geba nuolat aprūpinti mane „kuru“, reikalingu tam, kad man skleistųsi Kūrėjo, tikslo, pastangų, siekiant ryšio ir susiliejimo, svarba.
Tiktai grupė gali tai padaryti. Jeigu žmogus save teisingai „suderina“, jis visuomet turi „kuro“, ir judant pirmyn problemų nekyla. Su sąlyga, kad jis kas sekundę tikrina: kas svarbiau?
Viską gyvenime reikia vertinti, atsižvelgiant į tai. Visų pirma, savo prioritetus sudėlioti taip, kad svarbiausia būtų tikslas, Kūrėjas, susiliejimas, davimas, o jau po to – kas tik nori: vaikai, darbas, šeima, draugai, pasaulis – viskas. Taip tu pasirenki teisingą kryptį, kad galėtum pasiekti tikslą.
Iš 2011 vasario 17 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.
Daugiau šia tema skaitykite:
rašykite
prenumeruokite