Dvasiniame kelyje kyla klausimas: ką daryti su įgimtomis savybėmis?
Vienas turi gerą charakterį: jis sumanus, protingas, neužsispyręs, sutinka, jei mato, kad verta, iškart įsijungia į grupę, pritraukia Šviesą ir eina į priekį. O kitas visų nekenčia, nieko nenori daryti, tingi, trumpai tariant, elgiasi kaip blogas berniukas. Tačiau jis nekaltas − jį tokiu sukūrė.
Ką gi daryti? Žmonės būna skirtingi: kvailoki, sumanūs, nevykėliai, talentingi, greiti, lėtoki, arogantiški, garbėtroškos ir t. t. Savybių daug ir kiekvienas turi skirtingas jų kombinacijas. Kūrėjas suteikė man tam tikrą savybių rinkinį ir aš negaliu to valdyti. Aš to nesirinkau, nedėjau paukščiukų sąraše.
Tai kur mano valios laisvė? Kur lygybė dvasiniame kelyje? Kur bendra pasirinkimo pakopa? Kur kiekvienam suteikta galimybė? Negana to, kad visi esame skirtingi, vieniems likimas geras, o kitiems – žiaurus. Kartais žmonėms kyla tokių problemų, kad neduok Dieve.
O juk valios laisvė nuo pat pradžių turi būti grįsta lygiomis galimybėmis. Tai kurgi ši lygybė kelio pradžioje ir toliau? O Mums viskas ne taip.
Baal Sulamas aiškina, kodėl kūrinys turi vystytis būtent šitaip. Esmė ta, kad mes kylame iš galutinės, tobulos būsenos. Pasakyta: „Veiksmo pabaiga slypi pradiniame sumanyme“.
Tartum Kūrėjas sakytų: „Aš noriu visus matyti tokios būsenos“. Jis iškart sukūrė galutinę būseną, kur esame puikūs ir tobuli.
Kaipgi daryti, kad patys į ją ateitume? Tam iš galutinės būsenos nusidriekė kelias atgal – atgal pas mus, į šį pasaulį.
Kas kad matome daugybę „nepabaigtų apskaičiavimų“ ir netikslumų, kas kad visi esame skirtingi, kas kad kiekvienam savas likimas ir savybių rinkinys – visa tai kilo ir „išsivystė“ iš galutinės, tobulos būsenos.
Vis dėlto įdomu, kodėl situacija susiklostė būtent taip? Kodėl aš ne princas Viljamas, kurio vestuves stebėjo visas pasaulis? Ir apskritai, kodėl iš tobulumo kilo tiek daug netobulų būsenų ir iškraipymų?
Į šiuos ir kitus klausimus Baal Sulamas atsako straipsnyje „Valios laisvė“ (RU, EN).

Iš 2011 m. balandžio 29 d. pamokos pagal straipsnį „Valios laisvė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvė

Laisvės beieškant

Nuo ko prasideda žmogus?

Klausimas: Ar dėl perėjimo prie vidinių vertybių neišnyks profesijos, užsiimančios kino filmų, drabužių gamyba ir t. t.?
Atsakymas: Bet kuriuo atveju mūsų pasaulio laukia didžiulės visų ankstesnių vertybių permainos. Ir tai pasireikš atsainumu toms išorinėms pirmenybėms, kurioms žmonės iki šiol teikė didelę reikšmę. Jau dabar pastebimai įsivyrauja paprastesnio stiliaus kasdieniniai rūbai. Tai vyksta ne šiaip sau.
Man tenka dalyvauti pasaulinės reikšmės kongresuose ir konferencijose, tad pastebiu, kaip kasmet auga tendencija niekinti išorines vertybes. Vis mažėja apribojimų, dalyviams leidžiama vis laisvesniu stiliumi dėstyti medžiagą.
Žmonės vis labiau nepakenčia įvairių ceremonijų ir visko, kas juos kiša į tam tikrus rėmus. Tokia bendra tendencija, patvirtinanti, kad žmones traukia prie vidinių vertybių, jiems reikia daiktų esmės, o ne jų išorinio pasireiškimo. Taip ego stumia mus į priekį.
Aš įsitikinęs, kad daugybė profesijų, susijusių su dizainu ir mada, palaipsniui išnyks.
Žmonių požiūris į išorinius atributus dar kartą patvirtina didėjantį susidomėjimą vidinėmis vertybėmis ir parodo, kad išorė jau nebevilioja, todėl mes taip rengiamės ir elgiamės.
Mane kaip tik džiugina tokia padėtis pasaulyje.

Iš 2011 m. vasario 22 d. paskaitos auditorijoje „Kabala liaudžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pati populiariausia ateities profesija

Viską, išskyrus būtiniausia, atiduok savo artimui

Mokykimės iš gamtos

Per visą žmonijos istoriją mūsų egoistinis noras nuolat augo. Kol vyras ir moteris, du egoistai, buvo reikalingi vienas kitam, kad save aprūpintų, jie išlaikė šeimą.
Tačiau kai noras išaugo itin didelis, mes ėmėme ignoruoti vienas kitą, nebeturėdami jėgų gyventi kartu ir nebematydami būtinybės.
Mūsų laikais kiekvienas sugeba pats save aprūpinti, surasti pakaitalą vyrui, žmonai, vaikams, šeimos rūpesčiams. Vyrui nebereikia, kad žmona jam ruoštų valgį, skalbtų ir tvarkytų namus. Žmogus sukūrė priemones, kurios kiekvienam padeda tvarkytis vienam. Pavyzdžiui, anksčiau ligonius slaugydavo artimieji, o dabar – poliklinikos ir ligonių kasos. Visuomenėje funkcionuoja sistemos, dėl kurių žmogus su savo augančiu noru nebejaučia šeimos poreikio.
Ir yda slypi būtent vyruose, vyriškojoje dalyje. Mes matome, kad šiuolaikiniai vyrai lieka vaikais, jie nenori vesti ir užsikrauti ant savo pečių šeimos rūpesčių. Jiems gerai ir taip, todėl jie ir toliau žaidžia savo žaidimus. Pasaulis vis labiau vertina profesinius pasiekimus ir pramogas, žmonės mėgaujasi profesionaliai teikiamais malonumais ir vyras turi pakankamai galimybių leisti laiką su moterimi be jokių šeimyninių įsipareigojimų.
Moterys savo ruožtu susilygino savo statusu su vyrais ir joms nebereikia vyrų, kad jas išlaikytų. Jos įsikuria netgi geriau nei vyrai, po truputį užimdamos vis daugiau aukštesnių pareigų ir gaudamos vis didesnius atlyginimus netgi ten, kur anksčiau joms visiškai nebuvo vietos. Mes pasiekėme ir tai, kad moteriai nebereikia vyro vaikui auginti, ji turi pakankamai galimybių tai daryti pati.
Taigi, visas šis pagrindas, kuriuo mes rėmėmės istorijos eigoje, griūna akyse. Tai vienas iš ženklų, rodančių proceso, kurio vystymasis truko tūkstančius metų, pabaigą. Šiandien mūsų egoizmas išsisėmė ir mes įžengėme į naują erą, kurioje egoizmą teks naudoti kitaip.
Iki šiol mane valdė ego, versdamas visą laiką ieškoti naujų malonumų, užkariauti naujas erdves, siekti naujų pergalių, o šiandien jau nebeturiu ypatingo noro bėgti į priekį ieškoti grobio ir pelno.
Senos priemonės nebeužpildo žmogaus, ir ne todėl, kad jose nėra malonumo, tiesiog mūsų egoizmas pernelyg išaugo. Mes tai matome iš tokių visą pasaulį apėmusių reiškinių, kaip neviltis, depresija, narkomanija, savižudybės.
Mes išgyvenam ypatingą savo vystymosi etapą. Šiandien turime sau atsakyti, kas vyksta, suvokti save, suprasti, kur esam ir kur einam. Žinoma, gamta stumia mus kaip ir anksčiau, vis dėlto, gal mes ir patys galime suprasti situaciją? Ypač, kai kalbame apie vyro ir moters tarpusavio santykius, kurie yra mūsų egzistavimo pagrindas.
Šie klausimai jau užduodami, tačiau atsakymų į juos dar nėra. Žinoma, kabalos mokslas duoda atsakymus, tačiau kas juos girdi?

Iš 2011 m. kovo 6 d. pokalbio apie moteris

Daugiau šia tema skaitykite:

Netikra lygybė

Gamtos neapgausi

Moteriška jėga ir vyriškas silpnumas

Klausimas: Jeigu pasižiūrėsime internete, tai dauguma žmonių ieško atsakymo į klausimą, kaip panaikinti minusą banko sąskaitoje…
Atsakymas: Visų pirma mus specialiai laiko nepritekliuje. Minusas − tai vergovės atmaina, toks ryšio tarp žmonių tipas, kuris supančioja žmogų ir tokiu būdu jį pavergia. Mes nesuprantame šito ir manome esą laisvi.
Tačiau tu niekur nesi laisvas. Jeigu šiandien negali laisvai išmaitinti savęs ir savo šeimos − tiek esi supančiotas. O jeigu dar banko sąskaita minusinė – esi visiškai pavergtas.
Visokios paskolos, įvairūs mokėjimai, skolos, kurių turi kiekvienas, – tai šiuolaikinės vergovės rūšis. Tarytum viskas sutvarkyta, galima dar pasiskolinti, nieko baisaus…
Šis naujas laikotarpis prasidėjo ne taip seniai, kai žmonės pradėjo gyventi skolon. Valstybės prasiskolinę, kai kurių šalių skola sudaro šimtus milijardų dolerių. Minusas šalies sąskaitoje − o tuomet negali padaryti daug. Tau gali „užblokuoti“ sąskaitą, ir kol nesumokėsi − negausi.
Taip visa šalis patenka į vergovę. „Esu pasirengęs padaryti viską, ką pasakysite, tik duokite man maisto!“ − it už maistą dirbantis vergas. Būtent tai vyksta su žmonėmis ir šalimis, o anuliuoti minusą nėra kaip!.

Iš 2011 m. kovo 1 d. pamokos apie pinigus

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelošk iš savo gyvenimo

O kito pasaulio nerasite?

Mes ir kaip mus valdo

Klausimas: Kaip mums po kongreso išlikti tos būsenos, kurią ten pasiekėme, juk paprastai visada nukrentame?
Atsakymas: Mes negalime sau to leisti, panašiai kaip motina su mažu vaiku ant rankų negali pasakyti, kad ji serga. Yra tokių situacijų, kada būtinybė užgožia viską. Ir tik jeigu mama yra prie mirties, kažkas kitas pasirūpins jos vaiku.
Mūsų atveju – mes neturime laiko poilsiui, gražbyliavimui, nuopuoliams. Pasaulis aplink mus vystosi labai greitai, o mes atsiliekame ir privalome „eiti koja kojon“ pagal jo tempą.
Mes vis labiau pradėsime jausti, kiek visa, kas bloga pasaulyje, yra susieta su mumis, nes vėluojame taisytis.
Todėl net neleidžiu sau galvoti apie nuopuolį po kongreso – to negali būti!
Be to, iki pat vasaros mums nusimato daugybė svarbių įvykių: kongresai Italijoje, Ispanijoje, Maskvoje. Turime visi kartu susitelkti ir jiems ruoštis. Todėl neturime jokių pertraukų, viskas labai suspausta laike. Ir tai gerai, nes atitinka pasikeitimų pasaulyje tempą.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pokalbio apie kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas

Klausimas: Kodėl kabala platinama labai neįkyriais metodais, kreipiamasi tik į tuos, kurie nori girdėti, o religinė propaganda veikia taip primygtinai? Jeigu kabalos žinios tokios svarbios žmonėms, kodėl toks pasyvus priėjimas?
Atsakymas: Religijos veikia tokiais įkyriais metodais, nes joms nereikia taisyti noro, nereikia pažadinti žmogaus sąmoningumo, vystyti jame valios laisvės bei blogio įsisąmoninimo. Žmogus neturi priimti sprendimo laisvai rinkdamasis.
Religija primeta žmogui savo religinį apdangalą, uždengia jam akis, paperka jį įvairiausiais pažadais bei materialiomis lengvatomis, gąsdina bausme šiame ir kitame pasauliuose bei žada atlygį ir t. t. Visos šios metodikos ir tikėjimai veikia šio pasaulio rėmuose pagal „rimbo ir meduolio“ principą. Juk mūsų pasaulyje taip buvo priimta veikti prieš žmogaus egoistinį norą.
Bet kabalos mokslas greta žmogaus egoizmo nori išvystyti jo tašką širdyje, kad jis būtų tarp šių dviejų jėgų − „gėrio prado“ ir „blogio prado“. O tada, atsidūręs per vidurį, tarp ego ir taško širdyje, jis taps laisvas ir galės pats spręsti, su kuo norįs eiti. Jis galės išnaudoti savo egoizmą, blogio pradą gerojo prado labui, ir visą laiką taip vystytis.
Pasirinkimas visada liks jo rankose, jis patirs pakilimus bei nuopuolius, nuolatos spręs, ką jam pasirinkti, kam ir kodėl. Kabala žmoguje augina žmogų, panašų į Kūrėją, galvojantį laisvai ir nebijantį sakyti to, ką galvoja. Jis nebijo nieko – kitame pasaulyje nėra jokios bausmės ir atlygio, viskas priklauso tik nuo tavęs paties, nuo to, ką padarysi dabar.
Kabala priešais žmogų atskleidžia visą tiesą, ir dabar, kai matai, kad nėra jokios būsimos bausmės ir gali daryti viską, kas tau patinka, – dabar spręsk! Ir jeigu nusprendi, tai eini tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip sakant, įgyji visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą, atskirtą nuo tavo dabartinės, egoistinės būsenos.
Kabala leidžia žmogui tapti asmenybe, sukurti naująjį save, kuris vadinsis „Žmogumi“ (adam), panašiu (dome) į Kūrėją. Šią formą jis turi gauti iš Kūrėjo.
Tai visai nepanašu į religijas, kurios įteigia žmogui, kokius materialius veiksmus šis turįs atlikti nuo ryto iki vakaro: kaip jam valgyti, gerti, kalbėti, galvoti. Čia viskas atvirkščiai, ir todėl pasakyta, kad „Toros nuomonė priešinga masių nuomonei“. Ir tai tinka visoms religijoms, tikėjimams bei dvasinėms metodikoms. Tai principinis jų ir kabalos mokslo skirtumas, nes kabala greta egoizmo vysto dar ir vadinamąjį „tašką širdyje“.
Ego reikia prijungti prie taško širdyje, įjungti į jį, ir tenai pritraukti taisančią Šviesą, o tada visa ši konstrukcija tampa panaši į tavo viduje atsiskleidžiantį Kūrėją.
Bet tokia užduotis – ne kiekvienam. Žmogui paprasčiau, kai kreipiasi tiesiogiai į jo egoizmą, norą mėgautis. Religija žada jam, kad jis laimės, jeigu laikysis jos nurodymų, gaus šį bei kitą pasaulį, ir rodo jam milijonus žmonių, kurie aplinkui jį taip pat elgiasi ir yra patenkinti savo gyvenimu. Jeigu taip kreipsimės į žmogų, turintį vien egoizmą, be taško širdyje, tai, žinoma, kad galima jį tuo papirkti, ir jį pagauna tarytum žuvį tinklu. Ir gerai, tegu būna religiniuose rėmuose, jeigu jam šito pakanka.
Bet tašką širdyje turinčio žmogaus tai nenuramins. Jis gali ateiti į religiją, patikrinti save ir eiti toliau – jis vis tiek ateis į kabalą. O visas šis „daugiasluoksnis filtras“ − kabalos naudai, kam jai tie milijonai, kurie neturi nieko bendro su savęs tobulinimu pagal Kūrėjo formą.
Todėl platiname kabalą visame pasaulyje ir norime, kad šios žinios pasiektų visus. O mokytis ateis mažas procentas (gal 1%) iš viso pasaulio. Ir šito pakanka! Juk visi kiti dėl jų darbo gaus viską jau parengta.

Iš 2011. vasario 20 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia – sielos išsitaisymas

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Pusiausvyra visuomenėje

Pasaulinis kongresas „We!“ Naujajame Džersyje, 6-oji pamoka

Klausimas: Kokie yra vaikų mokymo metodai kabalos moksle?
Atsakymas: Vaikams labai lengva paaiškinti bet kurį reiškinį. Mums tik atrodo, kad tai sunku, bet tai netiesa.
Parašyta, kad mokantis vaiką tarytum rašo ant balto, naujo, švaraus lapo. Mes gi turime rašyti ant savo prikeverzoto lapo. Mums būtina pirmiausia neutralizuoti savo mintis, norus, prietarus ir išankstines nuostatas, daug ką savyje ištrinti ir tik paskui pabandyti ką nors parašyti. O su vaikais lengva – tai rodo patirtis.
Aš mačiau tai stebėdamas sūnų. Kai pradėjau mokytis pas Rabašą, namuose kartodavau pamokoje skaitytą medžiagą. Mano septynmetis sūnus sėdėdavo šalia, aš perpasakodavau tekstą jam, kad geriau įsisavinčiau informaciją. Mačiau, kad jis suvokia ir prisimena geriau nei aš. Užduodavau jam klausimų, ir jis atsakydavo teisingai.
Tuomet supratau, kad kuo švaresnis žmogus, dar vaikas, tuo natūraliau jis suvokia kabalos mokslą. Juk iš tiesų tai yra gamtos mokslas, tai matome dirbdami su vaikais. Aš tiesiog pavydžiu, kaip natūraliai jie viską suvokia!
Daugelis dalykų įsispaudžia į juos paprasčiausiai kartojant, nepajutus, juk jų jutimo aparatas dar nėra išvystytas. Jausmas ateis vėliau, prasiveržus hormonams. Bet iki tol jie jau bus pripildyti įvairiausių dėsnių ir formulių. Todėl kai pradės veikti jų hormonai, kilti norai, jie žinos, kaip ir kokia forma juos surikiuoti.

Iš 2011 m. balandžio 2 d. 6-osios pamokos kongrese „We!“, Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Vergų kartos pabaiga

Ateities žmogaus auklėjimas

Siela neturi amžiaus

Norėdami pažinti Kūrėją turime pasikeisti, juk pažįstame Jį naujuose suvokimo kelim/savybėse, naujuose noruose. Žinoma, patys šie norai – nenauji, bet jie naujai mumyse susijungia.
Mes turime norą mėgautis ir norą duoti. Norėdami atskleisti Kūrėją, turime savyje sukurti tokį ryšį tarp šių norų, kad galėtume Jį pažinti.
Kūrėjas atsiskleidžia 125 formomis, sekančiomis viena po kitos, kai Jis atsiskleidžia mums vis arčiau, vis aiškiau. Kildami šiomis 125 pakopos galime vis geriau Jį matyti bei jausti.
Kaip atskleidžiame Kūrėją? Vos tik tarp savo noro mėgautis ir noro duoti sukuriame tokį ryšį, kad noras duoti viešpatautų virš noro mėgautis suteikdamas jam panašią į Kūrėjo formą pirmoje pakopoje, tai iš karto per šiuos norus, per jų susijungimą matome Kūrėją.
Kitaip tariant, tarp noro mėgautis ir noro duoti turiu savyje sukurti bendrą savybę, kad ji būtų lygi, panaši į Kūrėjo savybę pirmojoje, pačioje mažiausioje Jo atskleidimo pakopoje. Tada Jį pamatysiu, suprasiu ir pajausiu.
Mūsų pasaulyje irgi egzistuoja įvairių reiškinių ir norėdamas juos suvokti turiu tapti protingesnis, įgyti papildomą jautimą, dar kažko išmokti ir tada pradėsiu jausti, kas ir kaip vyksta bei koks tai reiškinys.
Taip pat yra ir kabalos moksle. Kad noras mėgautis ir noras duoti teisingai derėtų ir tarpusavyje prasiskverbtų kiekviename iš mūsų pirmoje, o vėliau visose 125 pakopose, man reikalinga Šviesa, kuri atliktų manyje šį pasikeitimą. Pats jo negaliu atlikti, juk būdamas žemiausioje pakopoje, visiškai neįsivaizduoju, koks turiu tapti kitoje pakopoje, tarytum kūdikis, nežinantis, kaip turėtų atrodyti po metų.
Todėl mums duotas mokymasis. Turime sėdėti ir mokytis iš pirminių šaltinių, o stipriausias pirminis šaltinis Šviesai pritraukti – tai knyga Zohar. Kai kartu studijuojame šią knygą, ir kiekvienas tuo metu galvoja, kaip jis susijungs su kitais, juk tarpusavyje jungdamiesi sukuriame Kūrėjo formą, teisingą noro mėgautis ir noro duoti tarpusavio derinį (kad noras duoti valdytų norą mėgautis suteikdamas jam teisingą formą), − tai vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Jeigu pamokos metu noriu, kad taip įvyktų, šito pakanka, ir nėra didesnio priesako, ir nėra nieko svarbiau. Tada aš pritraukiu Šviesą, kad ji teisingai sutvarkytų man šiuos norus. Ir Šviesa tai daro. Man nieko daugiau nereikia žinoti. Taip mažas vaikas nori vystytis, todėl bėgioja, žaidžia, daro viską. Taip ir aš, kaip vaikas, darau viską, kad tik ateitų Šviesa ir grąžintų mane į šaltinį, pas Kūrėją.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip sugauti taisančią Šviesą!

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Atsiskleiskite aukštesniajame išmatavime!