Klausimas: Pasaulinio kongreso Naujajame Džersyje šūkis − „Paversime tai tikrove“. Tačiau ką, iš esmės, darome, kad tai taptų tikrove?
Atsakymas: „Paversime tai tikrove“. Kitaip tariant, atskleidžiame tikrąją realybę, o ne įsivaizduojamą per egoizmo, noro gauti prizmę.
Juk bandome sujungti dvi jėgas: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu esame noro gauti valdžioje, o noras duoti suteikia mums tik šiek tiek gyvybinių jėgų, tai visa, ką jaučiame kaip lemiančią gavimo jėgą, yra vadinama šiuo pasauliu.
Jei pasieksime būseną, kai lemiančiu taps noras duoti, tada tai vadinsis aukštesniuoju, dvasiniu pasauliu.
Taigi pasaulyje egzistuoja dvi jėgos ir tu sprendi, ką norėtum jausti, kokiame pasaulyje, kokioje tikrovėje nori būti.
Jeigu noras gauti valdo norą duoti – tada jauti šį pasaulį. Kadangi noras gauti geba pajausti ribotą malonumų kiekį, tai ir mūsų gyvenimas yra ribotas.
Tačiau jei panorėsi pasijusti nore duoti, tai pajausi davimą, o tai jau amžinas gyvenimas, neribotas vystymasis.
Buvimas nore gauti realus, jis egzistuoja, ir mes esame jame, bet jis tolimas nuo gyvenimo, nes mes tik įsivaizduojame, kad jis egzistuoja. O visa noro gauti realybė, jo materija jame kyla iš esančio noro duoti.
Todėl jis netikras, panašus į vaikišką pripučiamą žaisliuką. Atrodo lyg jis būtų gyvas, tačiau jį pripildantis oras, visa gyvybės jėga iš esmės kyla iš noro duoti ir jam nepriklauso. Todėl mūsų pasaulis vadinamas „įsivaizduojamu pasauliu“.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Mano vaizduotės žaidimas

Klausimas: Suprantama, kad šiandien žmonės jau negali būti be interneto. Tačiau kada jie pajaus, kad ten viduje slepiasi Kūrėjas ir jie ieško būtent Jo?
Atsakymas: Pirmiausia žmonės turi pajausti interneto, nūnai jo sukurto ryšio tuštumą, idant kiltų pokyčių poreikis. Juk žmonės norėjo atskleisti kažkokius naujus ryšius, kitą, įdomų, pilnavertį gyvenimą, tikėjosi išeiti iš savo tuštumos, kurią jautė kiekvienas ir bent tenai rasti kokį nors prisipildymą.
Anksčiau žmonės reikalavo „duonos ir reginių“, o dabar − „duonos ir interneto“, juk pastarasis kaip tik ir užtikrina reginius ir pramogas. Ir staiga pramogos pasibaigs…
Ir nejau liksiu tik su duonos kąsniu? Tik ten ir bus mano gyvenimas – kaip asilo, kuris težino savo ėdžias?
Ir tada žmonės pradės ieškoti dvasinio pripildymo. Lygiai taip, kaip tie, kurie jau dabar pajuto tuštumą savo gyvenime. Liks viena duona – o be jos nėra kuo užpildyti mūsų gyvenimo.
Ir jei netgi internetas nesuteikia pripildymo, tai kas gi tada? Juk šis tinklas sakytum gali suteikti viską, kas yra pasaulyje. Čia bus tūkstančiai skirtingų galimybių: 3D, visokiausi vaizdo efektai, stereo vaizdas, o žmogaus visa tai nedomins. Jeigu nėra noro, tai nepriviliosi jokiais blizgučiais.
Ir kaip dabar, mūsų mokiniai lygiuojasi į mus, nes jaučia, kad čia yra Šviesa sielai, kažkas malonaus, įdomaus, tikro – taip ir esantys virtualiame pasaulyje, tai pajaus ir ateis pas mus, per tą patį interneto tinklą.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Interneto mašina kol kas sukas tuščiai

Naujasis „Facebook“ veidas

Internetas kaip valdymo struktūra

Video klipas rusų k.