Klausimas: Pasaulinio kongreso Naujajame Džersyje šūkis − „Paversime tai tikrove“. Tačiau ką, iš esmės, darome, kad tai taptų tikrove?
Atsakymas: „Paversime tai tikrove“. Kitaip tariant, atskleidžiame tikrąją realybę, o ne įsivaizduojamą per egoizmo, noro gauti prizmę.
Juk bandome sujungti dvi jėgas: norą gauti ir norą duoti. Ir jeigu esame noro gauti valdžioje, o noras duoti suteikia mums tik šiek tiek gyvybinių jėgų, tai visa, ką jaučiame kaip lemiančią gavimo jėgą, yra vadinama šiuo pasauliu.
Jei pasieksime būseną, kai lemiančiu taps noras duoti, tada tai vadinsis aukštesniuoju, dvasiniu pasauliu.
Taigi pasaulyje egzistuoja dvi jėgos ir tu sprendi, ką norėtum jausti, kokiame pasaulyje, kokioje tikrovėje nori būti.
Jeigu noras gauti valdo norą duoti – tada jauti šį pasaulį. Kadangi noras gauti geba pajausti ribotą malonumų kiekį, tai ir mūsų gyvenimas yra ribotas.
Tačiau jei panorėsi pasijusti nore duoti, tai pajausi davimą, o tai jau amžinas gyvenimas, neribotas vystymasis.
Buvimas nore gauti realus, jis egzistuoja, ir mes esame jame, bet jis tolimas nuo gyvenimo, nes mes tik įsivaizduojame, kad jis egzistuoja. O visa noro gauti realybė, jo materija jame kyla iš esančio noro duoti.
Todėl jis netikras, panašus į vaikišką pripučiamą žaisliuką. Atrodo lyg jis būtų gyvas, tačiau jį pripildantis oras, visa gyvybės jėga iš esmės kyla iš noro duoti ir jam nepriklauso. Todėl mūsų pasaulis vadinamas „įsivaizduojamu pasauliu“.

Iš 2011 m. vasario 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Iliuzijos nelaisvėje

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Mano vaizduotės žaidimas