Tyrinėdami gamtą, nagrinėjame daugelį reiškinių, esančių priešais mus ir mumyse. Norėdami atrasti bendrą vardiklį, matome, kad kiekvienas pavidalas, bet kuri dalis rūpinasi savo egzistavimu.
Be to, kuo aukštesnis jų išsivystymo lygis, tuo labiau rūpinasi. Taip iš negyvosios gamtos atsirado augalinė, iš augalinės – gyvūninė, o iš gyvūninės gamtos – žmogus.
Iš kabalos mokslo suprantame, kad tai įvykdavo ne savaime, bet per rešimot – „vystymosi genus“, kurie paeiliui vienas po kito realizuojasi pradžioje užduoto modelio rėmuose.
Visa tai egzistuoja siekiant savo gerovės. Programa, įdiegta į visus gamtos elementus, iškelia jiems vieną užduotį: ką reikia padaryti, kad man būtų gerai? Ar tai bus blogio suvokimas, ar prasmingas judėjimas gerovės link, jėga, greitis, ryšys, jausmas, protas – atsižvelgdamas į savo potencialą, kiekvienas pavidalas siekia gėrio ir tolsta nuo blogio. Tokia mūsų prigimtis.
Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyje ši gamta sudaro „vienpusio eismo gatvę“ – pažadina tiesiogiai veikti savo gerovei. Kita vertus, žmogaus pakopoje yra dar vienas svarbus veiksmas. Žmogus geba jausti artimą, todėl pasiruošęs kažką jam duoti, numatydamas, kad iš to gaus naudos ir malonumo. Mes išmokome įvairiausių artimo išnaudojimo būdų, kurių nėra žemesnėse pakopose.
Negyvajame (N), augaliniame (A) ir gyvūniniame (G) lygmenyse yra tiktai gavimas. Žmogus jau moka duoti artimui, idant gautų sau naudos. Be to, atsigręžimas į artimą galiausiai atneš jam daug daugiau naudos nei įprastas gavimas arba jis tiesiog nesugeba gauti kažką tiesiogiai. Bet, vienaip ar kitaip, abiem atvejais jis veikia dėl savęs.
Iš esmės tiesioginis gavimas – primityvus metodas žmogui. Augantis vaikas auklėjamas: mokome jį veikti kartu su pasauliu, ir dažniausiai kalba eina apie artimo išnaudojimą, siekimą išvengti jo daromos žalos ir, galiausiai, gauti naudos sau.
Toks yra žmogaus auklėjimas. Gerai jei taip yra: jau geriau atsižvelgti į artimą. Juk dažniausiai mums knieti tiesiog paimti, užvaldyti, pavogti be atodairos.
Toks mūsų pasaulis, todėl mes suvokiame tik tai, ką gauname sau. Mūsų noras ribotas, jis galiausiai priveda mus prie tuštumos ir nevilties.
Bet yra ir priešinga galimybė – davimas: iš manęs – aukštyn artimui, o lygiai taip nuo manęs – žemyn į save, o paskui aukštyn artimui. Pirmuoju atveju atiduodu dėl davimo (Bina, chafec chesed), o antruoju – gaunu dėl davimo (meilės pakopa). Tai, kas vadinama tiksliu atvirkštinio veiksmo apskaičiavimu ir egzistuoja tik Žmoguje.
Vadinasi, turime dvi galimybes: gauti pasitelkdami davimą ir duoti pasitelkdami gavimą.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Bendro auklėjimo principai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką gi tu išsirinksi?

Stebint gyvenimą iš dešimto aukšto

Kaip išaugti iš nulio

Klausimas: Suprantu, kad mano ketinimai, kai skaitau knygą Zohar, yra labai svarbūs, bet nejaučiu, kad tai man padeda. Ką daryti?
Atsakymas: Reikia tęsti. Tai neįvyksta vienu kartu. Kabalistai sako, kad dvasingumui atskleisti reikia nuo 3-jų iki 5-ių metų, jeigu žmogaus ketinimai teisingi pagal kokybę ir kiekybę. O jeigu jie ne tokie tobuli kiekybiškai ir kokybiškai – metų reikia dar daugiau…
Ir mes žmonėms nemeluojame, kad tai atsitiks už dienos kitos. Turintieji tikrą ketinimą – tegul ateina. O kas neturi – palauksime, kol ketinimas atsiras.

Iš 2011 m. vasario 22 d. pamokos pagal knygą Zohar, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Būk aukščiau meilės sau

Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana

Rinkis: 3−5 ar 35 metai

3 pamoka

4 pamoka

5 pamoka