Pateikti Trečiadienis, 6 balandžio, 2011 dienos įrašai.


Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Grupė, Moters dvasingumas

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 3 pamoka

Klausimas: Aš turiu didelį norą tapti tobula. Ką man daryti: nukreipti šį norą į vyrus ar tiesiai į Kūrėją?
Atsakymas: Ne, Jūs turite jį pati ištaisyti. Niekur nereikia jo nukreipti. Kiekvienas turi pats ištaisyti savo norą. Tik pagrindinė priemonė taisantis turi būti mūsų tarpusavio pagalba, mūsų tarpusavio susijungimas.
Tačiau niekas negali ištaisyti Jūsų norų. Tai atims iš Jūsų pasirinkimo laisvę, savarankiškumą, galimybę pasiekti tą lygį, kurį privalote pasiekti – savo dvasios šaknį.
Tik darbas grupėje (tiek vyrams, tiek moterims, ta dvasinio darbo forma, kuria jie, kaip ir pridera, turi užsiimti) padės visiems įsijungti vieniems į kitus ir pajausti, kad visi priklausome vienam kli/vienai didelei bendrai sielai, kaip ir buvo iki sudužimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką vadinsime žmogumi?

Begalinis šaltinis – prieš tave

Ko reikia moteriai?

Komentarų nėra

Kylam į naujas viršūnes!

Dvasinis darbas, Kongresai, įvykiai

Brangūs draugai!

Visi žinome pokongresinį bendro kritimo sindromą.
Aišku, ir šį kartą jo neišvengsime, BET TIKTAI TUO ATVEJU, JEI SUSILPNINSIME TARP MŪSŲ PASIEKTĄ VIENYBĘ!
Nedelsdami kreipkitės į mane per pamokas su klausimais, kaip išvengti kritimo. Privalome nuopuolį paversti būsimu pakilimu.
Kol kas rekomenduoju po keletą kartų perklausyti mūsų kongreso pamokas.

Apkabinu jus visus,
ravas

Komentarų nėra

Mūsų jėga – mūsų silpnybėje

Moters dvasingumas, Vyras ir moteris

Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 3 pamoka

Klausimas: Kaip moterims suvienyti savo norus, kad galėtų „spausti“ vyrus?
Atsakymas: Nereikia akivaizdžiai spausti vyrų. Nejaugi jūs norite, kad mes pabėgtume? 🙂 Juk žmona namie be žodžių, ramiai „spaudžia“ vyrą ir jis daro viską, kas reikalinga. Moterims tai duota iš prigimties.
Vyrams būdinga tokia „silpnybė“: jie siekia moterų akyse atrodyti didvyriais. Tai suteikia moterims jėgą žaisti šia vyriška silpnybe ir teisingai nukreipti vyrą, kad jis imtų pildyti moters norus. Tai natūralūs dalykai, seniai žinomi psichologams.
Mes – suaugę žmonės, puikiai suprantantys savo prigimtį. Mes turime tikslą, kuris aukščiau mūsų prigimties, tik reikia išmokti teisingai panaudoti mums suteiktas savybes.
Jeigu galiu siekti tikslo, nes žmona visapusiškai mane skatins, girs už tai, kad kas rytą keliuosi į pamoką, ir didžiuosis mano dvasiniu augimu, žinoma, man tai padės! Juk vyras kaip mažas berniukas šalia savo motinos.
Moterys turi suvienyti savo dvasingumo norus į vieną didelį stiprų norą ir spausti „vieną“ „didelį“, „bendrą“ vyrą. Mes, vyrai, tikimės pajausti šį jūsų norą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteriškas indėlis

Moteris

Be moters nėra vystymosi

Komentarų nėra

Sielos ledynmečio pabaiga

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.

Iš 2011 m. kovo 6 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pabėgimas būnant vietoje

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Šviesos jėga

Komentarų nėra