Sielos ledynmečio pabaiga

2011-04-6

Dvasinis darbas, Grupė, Ketinimas, malda

Klausimas: Kas turi nutikti žmogui, kad jis prašytų duoti jam pajausti dvasingumo poreikį?
Atsakymas: Žmogus nepajėgus savarankiškai pradėti galvoti apie davimo veiksmus, t. y. apie dvasingumo būtinybę. Jis privalo įsijungti į grupę ir gauti iš jos poreikį dvasingumui.
Čia ir visas sunkumas! Žmonės bėga nespėję pasiekti rezultato. Matome, kaip kadaise didelės grupės vis retėja. Žmogui ramiau sėdėti namie ir slėptis už kompiuterio ekrano.
Nekalbu apie tuos, kurie neturi tokios galimybės ir grupės šalia. Bet dažnai būna, kad žmogus turi galimybę fiziškai įsilieti į grupę ir dirbti joje, kad pamatytų, kaip neįstengia su niekuo susivienyti. Privalome į vieną vietą surinkti visus šiuos „nenorus jungtis“ − ir iš to mūsų bendro „nenorime!“ šauktis Kūrėjo. Lai ištaiso mus!
Bet žmonės išsibėgioja dar nesujungę šio mūsų nenoro, paniekos, atstūmimo, kuriuos kiekvienas turi pridėti nuo savęs į bendrą, sudužusį, didžiulį, reikalaujantį taisymo norą/indą/kli ir nepareikalavę mus ištaisyti. Kiekvienas savo atskilusią dalį laiko su savimi, toli nuo kitų, juk jam nemalonu jungtis į tokį sudužusį laivą. Taip ir išeina, kad žmonės išsivaikšto.
Bet remiantis kūrimo programa juos būtina sujungti. Todėl tenka siųsti jiems piktas jėgas, kančias, kurios stums juos atgal. Kančios jėga turi būti didesnė už buvusią tarp draugų atstūmimo jėgą. Tai paprasta mechanika − vienas prieš kitą: skaldanti jėga ir vienijanti jėga.
Jungianti jėga atsiranda dėl kančių, karai ir bendros nelaimės kaip visada suvienija žmones. Taip ir jiems atsiųs dideles kančios, kad panorėtų suartėti ir susijungti − tik tada jie žengs žingsnį į priekį.
Po to jiems bus duota šiek tiek laiko pagalvoti, kad suprastų savo reikalaujančius taisymo ketinimus, norus, turint viltį, kad šį kartą ims ir pasiseks. Tai vis kartosis, o jeigu tai nepadės − kančios nuolatos augs.
Pasirinkimo nėra, taip veikia gamtos jėgos. Baal Sulamas rašo, kad formuojantis mūsų Žemės rutuliui per 30 mln. metų jis perėjo šilumos ir plėtimosi, po to atšalimo ir traukimosi periodus. Ir taip tęsėsi, kol ant jo nesusidarė pluta ir neatsirado gyvybė.
Tas pats ir su žmogaus siela − ji kaitinama ir šaldoma, kol pagaliau neatgis…
Todėl suvokus savo bejėgiškumą reikia džiaugtis, kad tai atskleidėme! Dabar būtina tik ataka − nevalia bėgti iš kovos lauko. Patariu visoms grupėms surinkti visas likusias šukes ir gerokai susimąstyti apie savo ateitį.
Juk būtent apėmus nevilčiai mums duodama puiki galimybė susivienyti, sujungti mūsų trūkumus į vieną didelį, bendrą, milžinišką trūkumą, sudaužytą norą − ir surikti. Tai ir bus „visuotinė malda“, kuri visada sulaukia atsako.