Skaitydami knygą „Zohar“ turime visą laiką galvoti apie tarpusavio susijungimą, ir šios pastovios, stiprios minties pagrindu tik truputį klausytis teksto – kiek tai įmanoma, tarsi priedą, prieskonį.
Bet mintis apie susijungimą turi būti stipri ir nenutrūkti. Ir tiktai pagal galimybę papildome ją tekstu – mintimi apie jį, pojūčiu. Bet tik su sąlyga, kad šis pagrindas – nuolatinė mintis apie vienybę – nedingsta ir nesilpnėja.
Galime lengvai išlaikyti teisingą ketinimą, jeigu žinome, kad „Zohar“ kalba tik apie ryšio tarp mūsų tipus. Todėl viskas, ką studijuojame, ir viskas, ką norime matyti kaip savo darbo rezultatą, tai mūsų tarpusavio susijungimas, mūsų ryšio tipai, jam būdingos ypatybės, viskas, kas vyksta tarp mūsų, ir apie visą tai papasakota knygoje „Zohar“.
Ir todėl kalbame apie vieną ir tą patį tašką – mano ir kitų susijungimo tašką. O šiame taške yra visokios ryšių tarp manęs ir kitų rūšys.
Todėl, jeigu pasirenku teisingą kryptį, suprantu, kad kalbama tik apie tai. Kokios gi ryšių rūšys egzistuoja tarp mūsų? Kuo galiu jungtis? Kaip tai galiu pažinti?
Tai reiškia, kad norime pažinti tai, ką studijuojame, bet nežinome. Tačiau siekiant žinoti, susijungti į vientisą norą/kli ir išsiaiškinti visas ryšių rūšis, apie kurias pasakoja Tora, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa ir sukuria šį ryšį, suteikia aiškumą. Ir tada iš tiesų jį atskleidžiame.

Iš 2011 m. vasario 2 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Pratarmė

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvoji knyga

Bilietas į knygą „Zohar“

„Paragaukite“ Zohar

Laida „Klausk kabalisto“ rusų k.

Klausimus šiai laidai galite pateikti dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Ankstesnės laidos:

„Klausk kabalisto -74“

„Klausk kabalisto -73“

„Klausk kabalisto -72“

Klausimas: Sakėte, kad žiniasklaida privalo keistis ir užuot buvusi reklamine priemone virsti  šviečiamąją. Ko žiniasklaida mokys ir kaip auklės?
Atsakymas: Auklėti žmogų reikia palaipsniui įvairiausiais straipsniais, žiniomis, ypatingu priėjimu. Kitaip tariant, turinys gali likti toks pat, bet svarbiausia kaip jį pateiksi, į ką viskas nukreipta. Bet kokia žinutė laikraštyje, klipas, sensacingas pranešimas, netgi skelbimai – viskas priimama ir spausdinama tik su sąlyga, kad tai veda mus išsitaisymo link.
Viskam yra vietos, tiktai svarbu, kaip tai panaudojame, ko norime pasiekti, kokių pokyčių žmoguje laukiame. Ir užuot mėgavęsi visais neigiamais įvykiais ir šaukę: žiūrėkite, kas vyksta mūsų mokyklose, policijoje, varginguose rajonuose, turėtume šitai išnaudoti taisymuisi ir pažiūrėti, kodėl taip atsitiko, kaip tam pasipriešinti, ką galima padaryti, kad rytoj to nebūtų.
Masinės informacijos priemonės privalo kurti žmonių visuomenę, todėl jos ir vadinamos „ryšių priemonėmis“, juk visas išsigelbėjimas − kad būtume susiję vieni su kitais. Žiniasklaida turi mus mobilizuoti, kad susijungtume ir kartu gesintume tuos gaisrus, gydytume visas tas žaizdas, atsiskleidžiančias tai šen tai ten mūsų visuomenėje.
Žiniasklaida privalo statyti, o ne ištraukti kažkokį menką atsitikimą ir iš jo išpūsti didelį burbulą, kad brangiau save parduotų. Reikalingas visai kitoks priėjimas ir kiti spaudos šeimininkai. Masinės informavimo priemonės turi būti labai išmintingų žmonių rankose, kurie supranta kūrinijos tikslą ir žino, kur link žmonijai judėti.
Jie turi būti didūs auklėtojai, kad galėtų išnaudoti viską, kas tik egzistuoja pasaulyje. Juk galime spausdinti informaciją apie viską, nieko negalima slėpti, bet visas reikalas tas, kaip tai paaiškinti dvasinio tikslo atžvilgiu: iš kur tai išeina ir į kur tai veda, kaip daugiau nedaryti tokių klaidų, kaip įvykiai viename regione veikia visą pasaulį, kodėl šitai įvyko būtent ten, o ne čia ir t.t.
Turi būti išaiškinantis paaiškinimas, o ne paprasčiausias aistrų kurstymas dėl kažkokio įvykio. Atvirkščiai, reikia siekti, kad žmonės dalyvautų, susijungtų, pajaustų globalų pasaulį ir visuotinę priklausomybę.
Apie tai kalbėjau Arosoje dar prieš penkerius metus. Žiniasklaida praneš tas pačias naujienas kaip ir šiandien, visas skirtumas − kokioje šviesoje jas pristatys, kaip prie jų prieis, kaip atskleis ir pateiks. Tai visų svarbiausia!
Tai labai subtilu. Tai gali užimti keletą eilučių, bet jos bus taip pasuktos, kad teisingai orientuos žmogų.

Iš 2011 m. vasario 24 d. pamokos pagal straipsnį  „Įvadas į Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gelbstint gyvenimą

Didelis karas dėl mažo žmogaus

Pastūmėti pasaulį taisymosi link