Pasaulinis kongresas „WE!“ Naujajame Džersyje, 1 pamoka

Mūsų akivaizdoje pasaulis labai sparčiai juda į priekį ir keičiasi. Tai rodo visi pastarojo laikotarpio ženklai, įvykiai Japonijoje, Šiaurės Afrikoje ir apskritai arabų šalyse. Mes dar nežinome, kaip tai paveiks mus visus, bet neabejotinai paveiks.
Žmonės, priimantys sprendimus, politikai, sociologai jau jaučia, kad pasaulis tapo visiškai „apvalus“ ir labai susijęs. Abipusis poveikis toks didelis, kad šalys dabar neatsiejamos viena nuo kitos. Niekas daugiau negalės daryti to, kas jam šaus į galvą, kaip anksčiau. Šiandien viskas priklauso nuo visų, todėl visiems teks rūpintis visais. Įvykiai, vykstantys bet kuriame pasaulio taške, svarbūs kiekvienam. Pasaulis pradeda svarstyti ir priimti šį faktą, ko dar nebuvo prieš 10-15 metų.
Iš to aiškėja Baal Sulamo žodžiai, parašyti straipsnyje „Kabalos mokslas ir jo esmė“: „Džiaugiuosi, kad gimiau šioje kartoje, kada jau galima atskleisti kabalos mokslą.“ Tūkstančius metų ji buvo paslėpta, ir būtent šioje kartoje, šią epochą ją galima atskleisti.
Kodėl? Kadangi mūsų laikais pasaulis jaučia visuotinį visų savo dalių, dar nesujungtų į vieną bendrą kūną, tarpusavio ryšį. Tai kol kas atskiros dalys, kurios jaučia save kaip vis labiau atsietas, prideramai nesusijungusias tarp savęs, harmoningai nesąveikaujančias, – ir čia juntamos krizės.
Jei toks procesas vyktų mūsų kūne, tai prilygtų ligai arba net mirčiai, priklausomai nuo to, kaip aštriai pasireikštų organų atskirtis. Ir priešingai, kūno sveikata priklauso nuo visos jo sistemos bendro darbo harmonijos ir darnos. Tas pats galioja bet kuriam mechanizmui, bet kuriai mašinai, žmonijai ir visatai.
Ir štai dabar matome „automobilį“, ruoštą per tūkstančius savo vystymosi metų. Jo dalys susiformavo ir augo atskirai, susidurdavo, kovodavo viena su kita, – ir staiga pasiekė naują lygį, kur egzistuoti gali tik visoms susivienijus.
Dėl to ir džiaugiasi Baal Sulamas. Juk kabala – tai dalių suvienijimo į bendrą sistemą, idant jos visos susivienytų bendroje harmonijoje, mokslas.
„Ko ten bijoti? – mes mąstome. – Kaip nors susijungsime.“ Tačiau viršutiniuose valdžios sluoksniuose žmonės mato, kad taip nėra. Mes tiesiog nežinome, kaip tai padaryti.
Didieji septynetai, didieji dvidešimtukai susirenka konferencijose ir negali priimti jokio bendro sprendimo. Jie iš tikrųjų nori susitarti – juk jiems reikia valdyti, viešpatauti, o priemonės tam išnaudotos. Pasaulis tapo nenuspėjamas, politinės ir ekonominės programos neįgyvendinamos. Mes tik bandome gesinti problemų ugnį, tačiau jos vis tiek užsiliepsnoja, virsdamos viena daugialype krize.
Šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad žmogus konfliktuoja su savimi. Aštrėja šeimos ir auklėjimo krizė, plinta depresija, pagimdydama daugelį medicininių ir socialinių problemų, ekonominė krizė nenori baigtis ir užplūsta vėl ir vėl. Visa tai – tik dalis pasaulinių problemų, kurių nė vienos negalime išspręsti.
O prieš keletą mėnesių atskleistas naujas reiškinys: įvykiai prasideda vienoje šalyje ir persimeta į kitas, plinta kaip virusas, ir niekaip negalime to sustabdyti. Atrodo, dar vakar diktatorius tvirtai laikė valdžią, o šiandien jau tapo bejėgis.
Ši banga gali nusiristi per visą pasaulį, kas žino, kokie režimai po jos išliks?
Nenuspėjamas pasaulis – labai pavojingas dalykas. Jeigu norime suprasti, kaip padaryti tvarką globaliame pasaulyje, kurio visos dalys integraliai tarpusavyje susijusios, turime pakilti į aukštesnę nei pats pasaulis pakopą.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 1-osios pamokos kongrese „WE“ Naujajame Džersyje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilk auščiau problemos, kad ją išspręstum

To dar nebuvo

Stichinių nelaimių pamokos