Pateikti Trečiadienis, balandžio 13, 2011 dienos įrašai.


Tobulumui svarbus kiekvienas

Viena siela

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Mylėti draugus, kurie kartu su manimi studijuoja kabalos mokslą lengva, o štai su kolegomis darbe taip neišeina. Kaip reiktų elgtis su jais ir visais kitais žmonėmis pasaulyje?
Atsakymas: Iš principo mes turime elgtis su jais taip, kaip su savo sielos dalimis, – taip turėčiau galvoti apie visus, tarp jų ir apie pačius didžiausius  piktadarius. Jie atsiskleidžia ne manyje, o pasaulyje todėl, kad manyje tie norai ir savybės dar neištaisyti.
Todėl su jais turiu elgtis kantriai, suprasdamas, kad toks išsitaisymo kelias. Ateis laikas, ir jie taip pat prisijungs prie šio proceso.
Bendra siela yra vieningas kūrinys, susidedantis iš daugybės daugiau ar mažiau svarbių dalių – kaip ir mūsų fizinis kūnas, kurio sandara tiksliai atitinka sielos sandarą.
Ir sieloje yra dalis, vadinama „kūnu“ – bendras noras, padalintas į daugybę sistemų ir posistemių: smegenys, širdis, kepenys, inkstai ir kitos tarpusavyje susijusios svarbios sistemos, be kurių kūnas negalėtų egzistuoti. Kai kurias iš tų sistemų galima atkurti dirbtinai, tačiau jos visos privalo būti kūne.
Bet yra sistemų, kurios nėra būtinos kūno gyvybei palaikyti, pavyzdžiui, galūnės, raumenys, kaulai.
Bendroje sieloje yra ypač svarbios dalys – smegenys ir širdis, ir mažiau svarbios, bet būtinos  egzistavimui. Smegenys ir širdis iš esmės yra ištaisytos – tai nuo Adomo iki mūsų laikų padarė grandinėlė kabalistų, apie kuriuos mes žinome ir iš kurių mokomės.
Dabar atėjo bendro išsitaisymo etapas, kada, be smegenų ir širdies, mes pradedame taisyti plaučius, kepenis, inkstus, blužnį – tai svarbios dalys, bet mažiau svarbios negu smegenys ir širdis. Žmonės, studijuojantys kabalą, priklauso šioms dalims.
Visa likusi žmonija priklauso, tarkim, raumenims, kaulams, galūnėms – sistemoms, nebūtinoms organizmo egzistavimui, bet būtinoms jo visumai. Taip mes turime žiūrėti į juos, ir tai, iš esmės, yra 90% visos sielos.
Jie negali savarankiškai veikti, negali pajausti potraukio dvasingumui, jie gali tiktai funkcionuoti pagal įsakymus, kurie jiems siunčiami iš smegenų ir širdies per mus – įvairius svarbius organus. Tai nesumenkina jų reikšmės, nes jeigu kalbama apie vieną bendrą sielą, tai trūkstant bent vienos ląstelės visumos nėra.
Todėl svarbūs visi, ir išsitaisymo pabaigoje kiekvienas yra vertingas – toks uždaros sistemos tobulumo dėsnis. Šio principo mes mokomės iš analoginės sistemos pavyzdžio: joje yra įėjimas ir išėjimas, ir jeigu viduje kažkas pažeista, reikiamo rezultato nebus.
Bet išsitaisymo metu skirtumas yra: svarbesnės dalys išsitaiso anksčiau, o po to pagal hierarchiją išsitaiso mažiau svarbios.
Nelaukite, kol pasaulis išgirs ir supras tai, ką mes darome, nes milijardai žmonių priklauso pasyviajai daliai. Jie prisijungs prie proceso, kai pamatys, kad kitaip negalima. Taip pasaulis ir išsitaisys. Žmonės gali būti labai protingi, išsivystę, didūs mokslininkai, meno ir kultūros veikėjai, bet visiškai kurti dvasingumui. Toks turi būti mūsų požiūris.
Tiktai tie, kurie skirtingais keliais ateina mokytis kabalos, priklauso vidinei sistemai. Todėl mes privalome vertinti kiekvieną, nes jį Kūrėjas pasirinko kaip svarbaus bendros sistemos organo dalelytę, ir jis yra didelis turtas.
O kiti – galbūt ne. Netgi daugelio kabalistų vaikai nenuėjo tėvų keliu, nes kiekvienas turi savą vietą sistemoje, ir ji nepaveldima. Taigi turėkite kantrybės.
Pagrindinis darbas vyksta tarp tų, kurie priklauso mūsų pasaulinei grupei, bet ir išoriškai mes turime veikti, kad paspartintume pasaulį.
Platindami medžiagą apie ateitį, apie tai, kas gali įvykti, apie sprendimo būdus, kuriuos siūlo kabalos mokslas, mes pagal galimybę ruošiame žmones. Bet tikrasis darbas su jais yra tas, kad dėl mūsų susivienijimo jie pajustų kažkokį prabudimą. Kam? Tam, kad iš išorės prisijungtų prie mūsų. Jie panorės prisidėti prie mūsų ir kiek galima tarnauti išsitaisymo procesui. Tokių žmonių yra ir dabar ir jų misija labai garbinga.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. kongreso „WE!“ 2-osios pamokos, Naujasis Džersis

Daugiau šia tema skaitykite:

Nebaigto darbo kvailiui nerodo

Svarbiausia – išsiaiškinti savo paskirtį

Tobulybė – tai lygybė

Komentarų nėra

„Savųjų brolių ieškau“…

Grupė

Rabašo straipsnis „Meilė draugams“: „Surado jį žmogus, kai šis klajojo lauke, ir paklausė: „Ko tu ieškai?“ Šis atsakė: „Savųjų brolių ieškau, pasakyk man, kur jie gano?“
Kalbama apie žmogų, kuris išklydo iš dvasinio tobulėjimo kelio, nebežino tikrosios krypties, nusivylė ir mano, kad jau niekada nebepasieks tikslo.
Todėl atsako: „Aš noriu būti grupėje, kur mylintys draugai, tuomet galėsiu kilti keliu, vedančiu pas Kūrėją.“
Štai ir mes šitaip klajojame, nežinodami, kaip pasiekti teisingą būseną – nesuprantame, kaip užmegzti tarpusavio ryšius ir kur rasti dvasingumą. Nors jau dabar jame esame, vis tiek klaidžiojame po šitą lauką. Jau turime galimybę susisieti su grupe ir susijungti su draugais, bet šito nedarome ir lyg akli praeiname pro šalį. Mes jau esame teisingoje vietoje, bet nerandame jungiančių gijų lyg klajodami tamsoje.
Ši tamsa ne išorėje, o mūsų viduje – tai mūsų aklumo ir nesupratimo pasekmė. Trūksta jausmų ir proto nušvitimo, kad suprasčiau, kokiu būdu galiu susijungti su draugais, – tuomet surasčiau, kaip pasistūmėti link dvasinio vystymosi – patirti pirmą kontaktą su dvasingumu, kuris vadinasi „trimis dvasinės sėklos įsiurbimo dienomis“.
Todėl turiu suprasti, kaip teisingai prisilipinti prie aplinkos. Šitai sudėtingiausia. Ir mūsų pasaulyje yra daug atvejų, kai moteris niekaip negali pastoti, o įeiti į dvasinį pasaulį daug sudėtingiau.
Tora pasakoja apie tai, kokių nevaisingumo problemų turėjo kiekviena pramotė, kaip sunku joms buvo pastoti. Šitai simbolizuoja, kaip sunku prilipti prie aplinkos.
Kuo gi galima padėti žmogui, jaučiančiam, kad nyksta, ir nematančiam jokios galimybės patobulėti dvasiškai? Jis jau paaukojo savo metus, regis, viską žino ir supranta – viską, išskyrus kryptį. Pradžioje manė, kad jį išgelbės įgytos žinios ar kažkokie veiksmai, galbūt savo darbą atliks laikas.
Po to jis atskleidžia, kad niekas nepadeda – tuomet sutrinka. Štai galiausiai ateina angelas, kuris klausia: „Ko tu prašai, ko čia ieškai?“ Žmogus tikrina save ir pradeda suprasti, kad jam trūksta būtent ryšio su aplinka – „savųjų brolių ieškau!“
Tai jau didelis pasiekimas – suprasti, kad tik tokiu būdu, ryšyje su kitais, galėsi dvasiškai tobulėti.  Grupė virsta dvasinga vieta – vietoj materialios, fizinės grupės, kokią mato dabar, jis pajaus vidinius saitus tarp visų, kuriuos pats pakeis abipusiu davimu. Jis atskleis juos jungiantį tinklą, vadinamą Aukštesniųjų  pasaulių sistema – šios viduje atras visus pasaulius.
Grupė taps vieta, kurioje jis palaipsniui atvers visas dvasines pakopas, kol šiomis 125 pakopomis priartės prie kitų tiek, kad susilies su jais į vieną visumą. Tai vadinsis jo išsitaisymo pabaiga (Gmar Tikun).
Jeigu žmogus pradeda jausti, kad būtent per santykius su aplinka gali realizuoti save – vadinasi – jis klajoja Kūrėjo lauku ir ieško, žinodamas, ko ieškoti ir prašyti.
Jam prieš akis sunkus kelias, bet taškas, kai nusprendžia, kad tik susijungęs su aplinka gali pasiekti dvasinį pasaulį – ypatingai svarbus. Juk jis priešingas visam ankstesniam, materialiam, egoistiniam žmogaus vystymuisi. Nuo šito taško prasideda jo ryšio su kitais („nuo savęs į išorę“ – „dėl davimo“) raida, todėl šis taškas – naujo kelio pradžia.

Iš 2011 m. kovo 23 d. pamokos tema „Pasiruošimas kongresui Naujajame Džersyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur nusipirkti norą?

Žingsnis po žingsnio

Kai ateina nusivylimas…

Komentarų nėra

Autoritetas

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra