Klausimas: Ką reiškia galvoti apie pasaulio vienijimąsi? Tai dvasinių norų, „taškų širdyje“ ar apskritai visų žmonių susijungimas?
Atsakymas: „Žmogus – tai mažas pasaulis“. Visas pasaulis, viskas, ką aš matau ir jaučiu – tai viena bendra, susijusi tarpusavyje tikrovė. Negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės, kuriuos aš matau – tai mano vidiniai norai ir savybės, kurias stebiu savyje.
Reikia pasistengti nors šiek tiek įsigilinti į vidų, tada pradėsi matyti, kaip tai tavyje sukurta, kad iš tikrųjų yra taip. Juk tai tavo vidinė sistema.
Tarsi aš žiūriu į kompiuterio ekraną ir matau tiesiog demonstraciją, atspindį, nedidelį pasireiškimą to, kas vyksta viduje. Lygiai taip pat sukurtas žmogus.
Todėl mums reikia išeiti iš „šio pasaulio“, atitrūkti nuo šio supertelevizoriaus su didžiuliu ekranu, turinčiu rekordinį colių skaičių ir trimatį stereovaizdą, ir įsigilinti į patį mūsų sistemos vidų – į „atmintį“ ir „procesorių“, į visas mūsų programas, viską, kas yra mūsų viduje. Tada pasieksi dvasinį, aukštesnįjį pasaulį – juk viskas ateina iš ten.

Iš 2011 m. vasario 27 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadinis žodis knygai Panim Meirot“

Daugiau šia tema skaitykite:

Lygiagretūs pasauliai – tarp mūsų

Mano vaizduotės žaidimas

Jėga, keičianti vieną drabužį po kito