Pateikti Šeštadienis, balandžio 16, 2011 dienos įrašai.


48 valandos iki pasaulio pabaigos…

Krizė, globalizacija

Klausimas: Tarkim, kad po 48 valandų į mūsų planetą turi įsirėžti asteroidas ir visiškai ją sunaikinti. Kaip per 48 valandas, likusias iki Žemės planetos žūties, pagreitinti išsitaisymą?
Atsakymas: Jeigu žmonės Žemėje pajaustų, kad po 48 valandų įvyks pasaulio pabaiga, jiems kiltų toks didžiulis noras išsigelbėti, kad galbūt jie išgirstų, jog viskas priklauso nuo noro!
Jeigu dabar, kad išsigelbėtume, nukreipsime savo didžiulį norą į visų Žemės rutulio žmonių susijungimą ir panorėsime, kad Aukščiausioji jėga ištaisytų mūsų ryšį – tai šitai tuojau pat įvyks. Toks gamtos dėsnis – jeigu noras prišaukia Šviesą, Šviesa veikia, ir išsitaisoma akimirksniu.
Šviesai veikiant bendrą norą susivienyti, šiame bendrame nore iškart pajaučiame Aukštesnįjį pasaulį. Ir jeigu visi kartu esame susivieniję, tai jausdami Aukštesnįjį pasaulį liaujamės jautę mūsų pasaulį, mūsų realybę, Žemės rutulį, o tuomet… tegu sau sprogsta! Bet sprogti nebebus kam, juk visi sprogimai – tai jėgos, kurių negalime ištaisyti!
Jeigu tarpusavyje susivienysime, tai pirmiausia pasaulis nesprogs, nes nebus griaunančiosios jėgos, nes jungdamiesi tarpusavyje panaikiname blogio jėgą visuose lygmenyse: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame ir žmogaus.
Antra, jeigu tai bus visos žmonijos bendras noras, juk kalbama apie visuotinį išsigelbėjimą, tai pasieksime tokią būseną, kai pasaulis išnyks iš mūsų pojūčių, o egzistuosime jausdami tik susiliejimą, be materialios formos, kuri dabar atsiskleidžia mūsų nore. Mūsų noras pieš mums davimo formas.
Klausimas: O jeigu žmonės pasakys: „Mums beliko 48 valandos − pramogaukime!“.
Atsakymas: Tai nerealu. Kai žinai, jog po 48 valandų ateis pasaulio pabaiga, tu negyveni likusių 48 valandų – šis žinojimas ištrina likusias minutes, nebent gali pakeisti pabaigą ar užkirsti jai kelią.
Įsivaizduok, kad neišvengiamai artėji prie bedugnės, bet tą akimirką, kai praraja atsiveria, tavo mašina pavirsta lėktuvu… Bet jeigu neturi tokio sprendimo, kuris padėtų pakilti į aukštesnįjį lygmenį – virš katastrofos – jau esi miręs.
Klausimas: Kaip pajausti tokią būtinybę susijungti?
Atsakymas: Patys turime ją pajausti arba panašia įvykių raida mus privers gamta.

Iš 2011 vasario 15 d. pamokos „Pratarmė knygai Panim Meirot

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės persikėlimui!

Apie Kūrėją, kūrinį ir pasaulio pabaigą

Laisvo pasirinkimo pakopos

Komentarų nėra

Viską sprendžiame mes!

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Platinimas

Klausimas: Kaip teisingai pasirengti rytinei pamokai? Kaip suformuoti teisingą reikalavimą?
Atsakymas: Pamirštame apie tai, kad privalome atnešti pasauliui išsitaisymo metodiką, ir kad šiame procese labai vėluojame. Juk kol metodikos netaikysime sau, tol ji nesirealizuos pasaulyje.
Privalome ją taikyti sau su viltimi, su ketinimu, kad vidiniais kanalais, kuriais visi esame tarpusavyje susiję, ją kuo greičiau paskleistume pasaulio žmonėms. Turime perduoti jiems savo ryšį su Šviesa.
Be to, juos reikia rengti ir išoriniu lygmeniu: perduoti jiems mūsų medžiagą, išreikštą artimiausia ir labiausiai jiems tinkama forma, tada žmonės mus supras.
Visos mūsų grupės – tai tam tikras adapteris, jungiamoji grandis tarp dvasinio pasaulio ir likusios žmonijos, kurią privalome priartinti prie Kūrėjo.
Mes esame centrinė jėga pasaulyje, Kūrėjo atstovai ir privalome ištaisyti save, idant ištaisytume pasaulį, ir kad visi kartu susilietume su Kūrėju ir suteiktume Jam malonumą.
Baal Sulamas rašo, kad Šviesa būtent per mus turi pasklisti į pasaulį. Ir jeigu savo viduje susiorganizuosime taip, kad vidiniai dalykai taps viršesni už išorinius, tai ir pasaulis staiga ims didesnę reikšmę teikti vidiniams dalykams − juk būtent mes nulemiame jo elgesį. Mes jam nustatome vertybių skalę, mes jo atžvilgiu sprendžiame, kas svarbiausi, o kas yra antraeiliai dalykai.
Kai prie savęs pasaulį priartinsime išoriniu ir vidiniu lygmenimis, tai tapsime vieningu noru/kli. Kūrėjo atžvilgiu ir taip esame vienas kli, tačiau dabar jis taps vieningas dėl mūsų pastangų.
Jeigu iškelsime šį tikslą kaip patį svarbiausią ir teisingai susiorganizuosime, tai iš aukščiau mums atsklis ypatinga jėga išsitaisymui. O jeigu neprisijungsime visos žmonijos, tai šios jėgos negausime, juk mūsų paskirtis – ištaisyti ją – ACHAP, pasaulį!
Todėl, rengdamasis rytinei pamokai, turi galvoti apie tai, kaip prie Kūrėjo priartinti pasaulį, juk Jis nori būtent jo. O tu – „koenų  (šventikų) karalystė“, pastarieji tik tarnauja kitiems.
Būtent taip tu turi jaustis, ir tada pamatysi, kokią jėgą, kokį suvokimą tu staiga įgyji!
„Pratarmėje į knygą Zohar“ Baal  Sulamas rašo: „Ir jeigu kiekvienas iš mūsų aukštins kabalą, tada kiekvienas savyje sustiprins davimo savybę gavimo savybės atžvilgiu. Ir ši jėga taip pat pasireikš visame pasaulyje“.
Todėl teisingai pasirengti pamokai – tai galvoti apie tai, kaip visus šiuos norus („pasaulio tautas“ savyje) atvesti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2011 m. vasario 11 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa ieško suvienytos širdies

Nepakišk Kūrėjui savęs

Aukštesniojo pasaulio atstovai

Komentarų nėra