Atsakymas paprastas, nes dvasinis pasaulis priešingas mums, mūsų esybei, mūsų egoistiniai prigimčiai. Egoizmas valdo mus, mes norime jį pripildyti.
Todėl iš visko, kas mus supa, matome tik tai, ką norime matyti savo egoizme – tai, kas malonu arba kraštutiniu atveju tai, kas kelia grėsmę.
Todėl žmogui, trokštančiam atskleisti Aukštesnįjį pasaulį, atskleisti visa tai, kas yra aplink, bet kas nepatenka į jo egoistinį suvokimą, būtina pertvarkyti save.
Todėl jam tokia svarbi aplinka – juk ji padės pertvarkyti jo suvokimą: nukreipti save į tai, kad svarbu pajausti tai, kas nemalonu egoizmui, kas priešinga jam, ir jis pamatys ir anksčiau jį supusį platųjį pasaulį. Ir vadinasi jis dvasiniu pasauliu, nes yra aukščiau egoistinio.
Mums atrodo, kad mūsų įsitikinimai yra mūsų patirties rezultatas, tačiau jie yra sukauptos informacijos rezultatas, kuri yra patogi mūsų egoizmui. Ir nesvarbu, kas sakoma − tiesa ar melas. Tiesa mes vadiname tai, kas sutampa su mūsų nuomone-egoizmu.
Mes visada ieškome tik to, kas patvirtina mūsų nuomonę, ir atstumiame tai, kas jai prieštarauja. Galiausiai formuojame save ir nenorime pasikeisti. Tik kančios, egzistavimo prasmės ieškojimas ir stipri dvasinė aplinka, grupė, padės žmogui tapti objektyviu, pakeisti egoistinį suvokimą į aplinkinių nuomonę. Ir tuomet jam atsiskleis visada aplink jį egzistuojantis Aukštesnysis pasaulis!

Daugiau šia tema skaitykite:

Tas lengvas sunkus sprendimas

Malda prieš meldžiantis

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Klausimas: Kai auginame vaiką, stengiamės paruošti jį gyvenimui šiame pasaulyje. O kaip mums pakliūti į dvasinį pasaulį, jeigu jo net neįsivaizduojame?
Atsakymas: Žmogus, kuris palieka gimtuosius namus ir patenka į suaugusiųjų gyvenimą, norėdamas jame įsitvirtinti, gali remtis kitų patirtimi. Nesvarbu, kuo jis ketina tapti: vagimi, šventuoju, mokslininku ar paprastu turgaus prekybininku. Visuomenėje jis gali rasti visų šių egoistinio noro apraiškų.
Tačiau tas, kuris auga dvasiškai, neturi jokių pavyzdžių, jokio palaikymo. Jis pats privalo sau susikurti  aplinką. Juk tai, kas užpildo visą realybę, yra Aukštesnioji Šviesa, ir be žmogaus nėra jokių pasaulių.
Tą pačią akimirką, kai tik pareiškiu, jog ketinu siekti dvasingumo, – tarp savęs ir Begalybės „išrikiuoju“ visus pasaulius. Lyg nutiesiu laiptus (kurie yra rešimot – dvasinių genų – pavidalo) į dvasingumą.
Knygos „Šamati“  straipsnyje „Dvasinio siekio esmė“  Baal Sulamas rašo: „Visi pasauliai su daugybe pakopų skirti tik sieloms“. Todėl negaliu (kitaip nei mūsų pasaulyje) reikalauti, kad man paaiškintų, kaip elgtis dvasingume. Aš pats turiu suformuoti dvasinį pasaulį, kurio nėra.
Aš pats privalau įsivaizduoti ir savo santykį su Aukštesniąja pakopa ir jos santykį su manimi. Jeigu šis mano vaizdinys atitinka jau egzistuojančius rešimot – akimirksniu stebuklingu būdu viskas „susidėlioja“ pagal savybių panašumo dėsnį. Jeigu panašių savybių  nerandu  –  neturiu ir dvasinės realybės. Juk šioji egzistuoja tik ją atskleidžiančiam, kuriančiam, formuojančiam žmogui.
Kitaip tariant, patys privalome sukurti dvasinį pasaulį. Su prašymu, kuris atitinka tai, ką mums paruošė rešimot, reikia kreiptis į Kūrėją.
Todėl hebrajų kalboje Kūrėjas vadinamas Bore (bo – ateik ir re – pamatyk). Juk būtent tu Jį kuri! Būtent tu „gamini“ šią formą.

Iš 2011 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujokai, nebijokite. Tai paprasta!

Paslėptis – mums į naudą

„Ateiti ir pamatyti“ naują realybę

Klausimas: Kuo skiriasi Zohar poveikis suvokiančiam dvasinį pasaulį žmogui nuo poveikio žmogui, kuris dar nejaučia dvasinio pasaulio?
Atsakymas: Zohar veikia priklausomai nuo žmogaus dvasinės pakopos tarsi fizikos vadovėlį skaitytų mažas vaikas ir didis mokslininkas.
Dar nesuvokęs dvasinio pasaulio žmogus skaito, bet nesupranta, kas parašyta. Ir nėra knygų, galinčių jo lygmenyje, jo savybėse paaiškinti dvasinį pasaulį. Dvasinis pasaulis jam − tai antipasaulis, jį galima suvokti tik tiek, kiek įgijo jo davimo ir meilės savybes.
Todėl iš pradžių kabala studijuojama ne tam, kad suprastum dvasinį pasaulį, o tam, kad įgytum jo savybes. Nes jeigu žmogus trokšta gauti šias savybes, tai besimokydamas paskatina jų laipsnišką atsiskleidimą savyje. Šis reiškinys vadinasi sgula.
Pagal įgytų dvasinių savybių mastą, žmogus pradeda jausti ir suprasti tai, kas parašyta kabalistinėse knygose, − tada tos pačios knygos tampa vadovėliu ir vedliu po naują jam dvasinį pasaulį.
Todėl beprasmiška iš „Mokymo apie dešimt sfirų“, parašyto didžiojo kabalisto Baal Sulamo, daryti palengvintą versiją pradedantiesiems. Juk jie vis tiek nesupras to, kas parašyta, o tekstą turi naudoti, kad įgytų davimo savybę.
Studijuoti kabalą kaip fiziką nėra prasmės, nes tai atitraukia nuo išsitaisymo. O studijų objektas − pats žmogus, nes visi pasauliai ir Šviesa atsiskleidžia mumyse. Svarbiausia − pritraukti Šviesą.
Yra žmonės, kurie nepasiekę Aukštesniojo pasaulio rašo papildymus ir komentarus „Mokymui apie dešimt sfirų“ (TES). Ir kaip tai įmanoma, jeigu žmogus ne pats dvasiniame pasaulyje atskleidžia šiuos papildymus, o numano apie juos savo žemišku protu. Kaip galima rašyti apie pasaulį, kurio pats nepasiekei?!
Reikalas tas, kad dar nepasiekusiam Aukštesniojo pasaulio žmogui reikalingas Šviesos šaltinis − pirminis šaltinis, parašytas visą Aukštesnįjį pasaulį suvokusio kabalisto, idant iš šios knygos gautų taisančiąją Šviesą.
O tie, kas nesuvokę komentuoja TES, nuleidžia jį iš dvasinės jėgos lygmens iki žemiško mokslo lygmens. Priešingai, privalau ne raminti save, kad suprantu TES, o įsisąmoninti, kad nieko jame nesuprantu, bet jis man teikia taisančiąją jėgą, ir jos veikimą pradedu palaipsniui jausti.
Kiek išsitaisau, tiek ištaisytuose noruose jaučiu išmintį. Kai Chasadim Šviesa ir Chochma Šviesa įsivelka į mano ištaisytus norus, tai ir reiškia, kad aš žinau. Kaip pasakyta: „Ir pažino Adomas Ievą, žmoną savo“ − iš ryšio, iš susijungimo.
Tad mokymasis iš komentarų nepadės. Man reikalingas pats stipriausias pirminis šaltinis, gebantis teikti man Šviesą. Juk tyrimo objektas − aš pats, ir visa išmintis atsivers manyje.
Rabašas pamokų metu neskirdavo daug laiko aiškinimams. Paaiškindavo tik truputėlį, kad mes labiau susijungtume su tekstu, reikalaudami grąžinančios į šaltinį Šviesos.
Tuo metu buvo dvi grupės − Rabašo grupė ir Hilelio grupė. Mes po pamokos išeidavome „tušti“, o Hilelio grupės žmonės išeidavo „pripildyti“, suprantantys.
Kabalos mokymas − tai sgula, „stebuklinga Šviesos savybė“, o ne žinių šaltinis. Žinios atsiranda kartu su Šviesa. Nėra būtinybės galvoti, Šviesa pripildo tave žiniomis tiek, kiek esi savo davimo savybe panašus į ją.

Iš 2011 m. vasario 16 d. pamokos pagal knygą „Zohar“, Įvadas

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, nupieštas ant noro

Dvasinių dalelių greitintuvas

Gyvojo vandens šaltinis

Video klipas rusų k.