Pateikti Antradienis, balandžio 19, 2011 dienos įrašai.


Kvietimas už machsomo

Dvasinis darbas

Mūsų laukia labai didelės bendros pastangos. Galimybės pačios dėliojasi prieš mus pagal dvasinį tvarkaraštį – tad įgyvendinkime jas. Mes gebame atlikti seriją išpuolių, siųsdami juos kaip kulkas į taikinio centrą, kol pasieksime rezultatą.
Ateityje matau visiškai realių galimybių. Nemanykime, kad mes dar nepasirengę, kad dar kažko stinga, dar ne viskas aišku. Egipte niekas neaišku, čia tik grimztame į tamsą ir sumaištį. Kuo daugiau dėliojame į vietas, tuo labiau mus blaško nauji sumaišties antplūdžiai.
Svarbu dėl šio sąmyšio nenusiminti. Iš pačių veiksmų, kurie laukia eilės, matau, kad mes galime tai padaryti. „Kaip mes tai sugebėsime?“ – tu paklausi. Kai mes iš tikrųjų atskleisime, kad nesugebame – netikėtai ateis išsigelbėjimas.
Aš neabejoju, kad mes esame labai geros, nuostabios būsenos. Mus kviečia į dvasinį pasaulį. Ir šventė Pesach ateina į pagalbą.
Be to, mes turime jausti atsakomybę už visą pasaulį, kuris – priešingai nei mes – pateko į bėdą. Jeigu ne dvasinis proveržis, mūsų laukia sunkūs sukrėtimai. Ant slenksčio – rimtos griūtys įvairiose šalyse. Padėtis tampa vis keblesnė, mes turime atkurti pusiausvyrą – tik ne ankstesnę, o dvasinę.

Iš 2011 m. balandžio 14 d. pamokos pagal straipsnį iš brošiūros apie Pesachą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar esi pasirengęs pabėgimui?

Vienintelė, bet be galo sudėtinga sąlyga

Komentarų nėra

Nusverti svarstyklių lėkštę į vienybės pusę

Dvasinis darbas, Grupė

Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Kaip kiekvieną akimirką galiu žinoti, kad studijuodamas kabalą judu teisinga kryptimi ir neišklystu iš kelio?
Atsakymas: Kiekvieną akimirką renkuosi tarp egoizmo ir taško širdyje, tarsi stovėčiau prieš pusiausvyros padėtyje esančias svarstykles.
Ir kiekvieną kartą turiu nusverti svarstyklių lėkštę į taško širdyje, į susivienijimo pusę. Kito veiksmo be vienybės nėra.
Paprastai norime išmokti atlikti įvairius veiksmus, užsiimti kažkokiais reikalais ir taip visą laiką nesąmoningai bėgame nuo galimybės susijungti. Aš tai žinau pagal save − kol pradėjau tai girdėti, praėjo daug laiko.
Mėgau mokytis, sutvarkyti medžiagą, paruošti iš jos metodinę sistemą, kitaip tariant, dariau viską, išskyrus susijungimą su kitais. Ir iš tikrųjų, kuo anksčiau pradedame tai jausti, kaip savo pareigą ir įprantame pasinerti į šį suvokimą, tuo greičiau įprotis tampa antrąja prigimtimi.
Man būtina nuolat pratintis siekti pajausti savo draugų vidinį pasaulį, jų siekius susijungti ir šioje vienybėje atskleisti Kūrėją. Jeigu aš siekiu jų, nepastebiu, kaip jie atrodo iš išorės.
Juk savo šeimoje ne itin žiūrime į artimųjų veidus. Jaučiame jų dvasią, charakterį, nuotaiką. Štai ir čia visą laiką stengiuosi pajausti draugų norus, nukreiptus į tą patį tikslą, kurio siekiu ir aš. Ir su šiais jų norais noriu susijungti.
Man visai nesvarbu, kaip jie atrodo ir koks jų charakteris, vienintelis man svarbus dalykas: ko jie siekia? Vyrams tai sunkiausia, o moterims lengviau tai suvokti, nes jos mažiau žiūri į išorines apraiškas. Būtent čia ir slypi vyrų darbo esmė.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 2-osios kongreso „WE“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

„Savųjų brolių ieškau“…

Tiesa išdygsta iš žemės

Komentarų nėra