Pasaulinis kongresas „We!“, Naujasis Džersis, 2 pamoka

Klausimas: Kaip kiekvieną akimirką galiu žinoti, kad studijuodamas kabalą judu teisinga kryptimi ir neišklystu iš kelio?
Atsakymas: Kiekvieną akimirką renkuosi tarp egoizmo ir taško širdyje, tarsi stovėčiau prieš pusiausvyros padėtyje esančias svarstykles.
Ir kiekvieną kartą turiu nusverti svarstyklių lėkštę į taško širdyje, į susivienijimo pusę. Kito veiksmo be vienybės nėra.
Paprastai norime išmokti atlikti įvairius veiksmus, užsiimti kažkokiais reikalais ir taip visą laiką nesąmoningai bėgame nuo galimybės susijungti. Aš tai žinau pagal save − kol pradėjau tai girdėti, praėjo daug laiko.
Mėgau mokytis, sutvarkyti medžiagą, paruošti iš jos metodinę sistemą, kitaip tariant, dariau viską, išskyrus susijungimą su kitais. Ir iš tikrųjų, kuo anksčiau pradedame tai jausti, kaip savo pareigą ir įprantame pasinerti į šį suvokimą, tuo greičiau įprotis tampa antrąja prigimtimi.
Man būtina nuolat pratintis siekti pajausti savo draugų vidinį pasaulį, jų siekius susijungti ir šioje vienybėje atskleisti Kūrėją. Jeigu aš siekiu jų, nepastebiu, kaip jie atrodo iš išorės.
Juk savo šeimoje ne itin žiūrime į artimųjų veidus. Jaučiame jų dvasią, charakterį, nuotaiką. Štai ir čia visą laiką stengiuosi pajausti draugų norus, nukreiptus į tą patį tikslą, kurio siekiu ir aš. Ir su šiais jų norais noriu susijungti.
Man visai nesvarbu, kaip jie atrodo ir koks jų charakteris, vienintelis man svarbus dalykas: ko jie siekia? Vyrams tai sunkiausia, o moterims lengviau tai suvokti, nes jos mažiau žiūri į išorines apraiškas. Būtent čia ir slypi vyrų darbo esmė.

Iš 2011 m. balandžio 1 d. 2-osios kongreso „WE“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Priklausyti nuo aplinkos – tai būti laisvam nuo savojo ego!

„Savųjų brolių ieškau“…

Tiesa išdygsta iš žemės