Pateikti Trečiadienis, balandžio 20, 2011 dienos įrašai.


Ari siela – vystymosi posūkio taškas

Kabala

Ari – ypatingas reiškinys kabaloje. Buvo daug didžių kabalistų, bet Ari į kabalos istoriją įėjo kaip posūkio taškas, pakeitęs visą vystymosi kryptį.
Kitaip tariant, jis dvasiniame pasaulyje užbaigė visų Šviesų ir kelim leidimosi iš Begalybės pasaulio procesą iš viršaus į apačią, o paskui materialiame pasaulyje užbaigė vystymąsi, kuris dėl blogio atskleidimo ritosi žemyn. Nepaisant to, kad buvo gauta „Tora“ ir parašyta knyga „Zohar“, visa tai tebuvo pasirengimas, o ne išsitaisymo metodikos realizacija.
Ir nors daugelyje kartų iki Ari veikė kabalistai (taisė savąsias sielas bendroje Adam sielos sistemoje, perleisdami per save Šviesą silpnesnėms sieloms), tačiau vis dar nebuvo išsitaisymo metodikos, galinčios sujungti Šviesą, norą, ekranus, parcufim, sfirot.
Visa tai atskleidė Ari: cimcum alef (Pirmasis apribojimas), cimcum bet (Antrasis apribojimas), pasaulį Nekudim, tyruosius ir netyruosius pasaulius ABJA, Adam Rišon. Jis sutvarkė visą šią sistemą ir visą dvasinę realybę (visus santykių tarp Kūrėjo ir kūrinio būdus) sujungė į vieną bendrą sferą – pateikė vientisą pasaulių sandaros paveikslą: Kūrėjas, kūrinija ir visa, kas vyksta tarp jų.
Be to, jis padarė taip, kad galėtume įsijungti į visas šias santykių tarp Kūrėjo ir kūrinio formas ir patys jas kurti. Kitaip tariant, iki Ari vyko plitimas iš viršaus į apačią, o nuo jo prasidėjo taisymasis. Jo laiku jo sieloje įsikūnijo pats žemiausias nusileidimo taškas, ir kryptis ėmė keistis – prasidėjo kilimas nuo jo į viršų, t. y. jis nukreipė visą pasaulį, visas sielas į išsitaisymą!
Visos sielos, veikusios iki Ari, dirbo „iš viršaus į apačią “, buvo kaip pasirengimas mūsų laikams. O visos sielos, išėjusios po Ari, – tai jau sielos, besitaisančios iš apačios į viršų, padedant jo mokymui, jo atskleistai metodikai.
Net neįmanoma įvertinti ir suvokti tokios ypatingos sielos, kuri pakeitė visą tai, kas priešinga tarp kūrinio ir Kūrėjo, bei davė kūrinijai išsitaisymo metodiką. Dėl išsitaisymų, kuriuos savo sieloje atliko Ari, atkurdamas joje visą Adam Rišon sistemą, dabar po jo jau gali atsirasti sielos, kurios pasitelks jo metodiką ir stums pirmyn bendrąjį taisymosi procesą.

Iš 2011 m. vasario 28 d. pamokos pagal straipsnį „ Pratarmė knygai Panim Meirot

Komentarų nėra

Blogos naujienos egoizmui

Dvasinis darbas, Grupė

Kabalistai moko mus atrasti kelią į šaknį, kad kiekvienas suvoktų savo sielos šaknį. Ir svarbiausia, – sako jie, – tai ketinimas.
Aukštai yra jėga, skirta ištaisyti ir pervesti mus per visus etapus į galutinę aukštesniąją būseną. Tačiau mes turime rengtis pakilti savo veiksmais, skatinti kilimą prašymu, noru.
Juk galiausiai turime pajusti tai, ko dabar nepajėgiame pajusti. Mes neturime jokio kabliuko, jokios galimybės. Tas kažkas atrodo niekingas ir beprasmiškas. Kodėl? Todėl, kad reiškinys, kurį turime pajusti – tai davimas ir meilė artimui. Tai ir yra Kūrėjo jėga, savybė, vadinama „Kūrėju“, apimanti ir pripildanti visą tikrovę.
Tačiau mes nesuprantame, nejaučiame jos, nesugebame priartėti prie jos. Mes specialiai sukurti priešingais, kad pamatytume šviesą iš tamsos ir tada suprastume, pajustume, išreikštume ją.
Tiesiog šviesa, kokia ji yra, tik apakintų mus. Tačiau mes esame ir vystomės gavimo savybėje, įgydami vis daugiau suvokimo detalių. Po to ateina akimirka, kuomet mes nusiviliame gavimu ir pajuntame stumtelėjimą link davimo savybės. Ši mumyse pabudusi žiežirba vadinama „tašku širdyje“.
Tada gauname sąlygas jį įgyvendinti – mus atveda pas mokytoją, prie knygų, į aplinką. Dabar iš šios žiežirbos galime ugdytis tikrą davimo ir meilės artimui savybę.
Mūsų darbas susideda iš įvairiausių veiksmų, dėl kurių mes vis labiau vertiname mokytoją, pirminius šaltinius ir aplinką, pakeldami juos aukščiau savo egoizmo, aukščiau gavimo savybės, kad davimo savybė mums būtų svarbesnė nei jis, kad šviesa keltų mums didesnę pagarbą negu tamsa, kad Kūrėjas būtų labiau gerbiamas nei kūrinys.
Aš skaitau apie tai pirminiuose šaltiniuose, vadinasi, turiu pasistengti. Tačiau, kada kaktomuša su tuo susiduriu, kai sudarinėju planą, kad pradėčiau gerbti, aukštinti savo akyse davimą labiau už gavimą, manyje atsiskleidžia bejėgiškumas, abejingumas šiam dalykui. Priešingai, aš jaučiu, kad man nerūpi nei mokytojas, nei grupė, nei knygos. Viskas praranda prasmę.
Kodėl? Todėl, kad mano egoizmas, mano noras patirti malonumą nejaučia iš to jokios naudos. Priešingai, nuo šio momento jis jaučia, kad jo laukia nuostoliai.
Kaip aš galiu padaryti sau kažką blogo, jeigu visas aš – noras mėgautis? Aš tiesiog nesugebu, manyje nenumatyta tokia galimybė – padaryti sau kažką blogo.
Kaip gi elgtis? Vadinasi, mano judėjimas link Kūrėjo – tai nuolatinis tolimas nuo to, kas dabar man atrodo kaip „gėris“. Dar daugiau – tai artėjimas prie „blogio“. Argi tai įmanoma?
Atsakyti į šį klausimą gali tik kabalos mokslas.

Iš 2011 m. vasario 23 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas svarbiau?

Pirmyn – į tiesą

Ką gi tu išsirinksi?

Komentarų nėra

Pavydas

Auklėjimas, vaikai, Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra